2014 m. spalio 30 d.

Apie vaikų Krikštą dr. Martyno Liuterio Didžiajame Katekizme (1529). 1 dalis


Skelbti Dievo žodį ir teikti Sakramentus – Bažnyčios misija. Liuteronų Bažnyčia moko, kad yra du Viešpaties įsteigti Sakramentai: Krikštas ir Šventoji Vakarienė, arba Eucharistija, arba Komunija.
Martynas Liuteris Didžiajame Katekizme taip rašo: „Mokome, kad sakramentai ir apskritai visi išoriniai dalykai, skiriami ir įsteigiami Dievo, būtų vertinami ne pagal paprastą išorinį apvalkalą, tarsi matant tik riešuto kevalą, bet taip, kad juose glūdi Dievo žodis“.

Skaitome daktaro Liuterio Didįjį Katekizmą, parašytą 1529 m., lietuvių kalba pirmą kartą išleistą 1899 m. Tilžėje, o šiuo atveju – 2003 m. Kaune.

Liuteris visus krikščionis įspėjo ir ragino kasdien lavintis skaitant Katekizmą, kuris yra viso Šventojo Rašto glausta santrauka. Taigi, skyrius Apie vaikų Krikštą.

Ar jie taip pat tiki ir ar jie teisėtai krikštijami? Į tai atsakysime paprastai: kas nemokytas, tas tepalieka šį klausimą ramybėje ir tesiunčia jį mokytiems. Bet jei tu nori atsakyti, atsakyk taip:

Tai, kad vaikų Krikštas Kristui malonus, pakankamai įrodo Jo paties veikla, būtent, kad Dievas daugelį jų padaro šventais ir davė Šventąją Dvasią tiems, kurie buvo pakrikštyti, ir šiandien dar daug tokių, iš kurių matyti, kad jie turi Šventąją Dvasią tiek dėl mokymo, tiek dėl gyvenimo; taipgi ir mums Dievo malone duota, kad mes galime aiškinti Raštą ir pažinti Kristų, o tai negali vykti be Šventosios Dvasios. Bet jei Dievas nepriimtų vaikų Krikšto, tai nė vienam jų nesuteiktų Šventosios Dvasios ar net jos dalelės; vadinasi, per tokį ilgą laiką iki pat šios dienos negalėtų būti žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų krikščionis. Bet kadangi Dievas patvirtina Krikštą, duodamas savo Šventąją Dvasią, kaip matyti kai kurių Bažnyčios tėvų asmenyse, (...) pakrikštytų vaikystėje, ir šventoji krikščionių Bažnyčia nežlugs iki pasaulio pabaigos, tai jie priversti pripažinti, kad vaikų Krikštas Dievui malonus. Juk Jis negali pats sau prieštarauti arba padėti melui ir suktybei, dar ir suteikdamas tam savo malonę ir Dvasią. Tai beveik geriausias ir stipriausias įrodymas paprastiems ir nemokytiems žmonėms. Mat šios dalies: „Tikiu šventąją krikščionių Bažnyčią, šventųjų bendravimą ir t.t.“ iš mūsų niekas neatims ir nepanaikins.

Toliau sakome, kad mums nėra labai svarbu, ar krikštijamasis yra tikintis ar netikintis, nes dėl to Krikštas netampa neteisėtu; mat viskas priklauso nuo Dievo žodžio ir įsakymo. Tiesa, tai griežtokai pasakyta, tačiau visiškai paremta tuo, ką aš jau sakiau, kad Krikštas yra ne kas kita, kaip vanduo ir Dievo žodis šalia vienas kito ir drauge vienas su kitu; tai reiškia, kad jei žodis yra su vandeniu, tai Krikštas teisėtas net be tikėjimo. Mat mano tikėjimas Krikšto nesukuria, jis priima Krikštą. O Krikštas netaps neteisėtu dėl to, kad bus neteisingai priimtas ar panaudotas, nes jis (kaip sakyta) susietas ne su mūsų tikėjimu, bet su žodžiu. (...) Panašiai ir nevertai einantys Komunijos priima tikrą sakramentą, nors ir netiki.

(...)

Jei vaikai ir netikėtų, o taip vs dėlto nėra, kaip dabar įrodyta, tai Krikštas vis vien būtų teisėtas. (...) Kaip mums galėtų ateiti į galvą, kad Dievo žodis ir tvarka neteisėti dėl to, kad mes neteisingai juos panaudojame?

Todėl sakau, kad jei netikėjai, tai dabar įtikėk ir sakyk: „Krikštas buvo teisėtas, bet aš, deja, jį neteisingai priėmiau“. Juk ir aš pats, ir visi besikrikštijantys Dievo akivaizdoje turi kalbėti taip: „Ateinu savo tikėjime ir kitų tikėjime, tačiau negaliu pasikliauti tuo, kad tikiu ir kad daug žmonių už mane meldžia, bet pasikliauju tuo, kad tai Tavo žodis ir įsakymas“. (...) Remiuosi ne savo tikėjimu, bet Kristaus žodžiu; ar būčiau stiprus, ar silpnas, pavesiu tai Dievo valiai.

Lygiai taip elgiamės ir su vaikų Krikštu – nešame kūdikį pakrikštyti, manydami ir vildamiesi, kad jis tiki, ir meldžiame, kad Dievas duotų jam tikėjimą; bet ne dėl to mes jį krikštijame, o tik dėl to, kad Dievas taip liepė. Kodėl? Todėl, kad žinome, jog Dievas nemeluoja. Aš ir mano artimas, ir apskritai visi žmonės gali klysti ir apgauti, bet Dievo žodis negali būti klaidingas.

(...)

O klaidingas vartojimas nepanaikina dalyko, bet jį patvirtina. Mat jei jis pats savaime nebūtų teisingas, nebūtų galima jo neteisingai panaudoti ir nusidėti.

Todėl tebus galutinai nuspręsta, kad Krikštas visą laiką išlieka teisėtas ir visiškai galioja, net jei tik vienas vienintelis žmogus būtų pakrikštytas, ir tas pats netikėtų kaip reikiant. Mat žmogus nepajėgus pakreipti ir pakeisti Dievo tvarką ir žodį.

Galiausiai taip pat reikia žinoti, ką Krikštas reiškia ir kodėl Dievas kaip tik tokį išorinį ženklą ir veiksmą paskyrė šiam sakramentui, kuriuo mes ir priimami į krikščioniją.

Liuterio Didįjį Katekizmą toliau skaitysime kitoje laidoje.

Martynas Liuteris. DIDYSIS KATEKIZMAS, 2003

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą