Follow by Email

2014 m. liepos 31 d.

2014 m. liepos 31 d., ketvirtadienis. 1 Kor 12,12-18


Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.

Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“ – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“ – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo.

2014 m. liepos 30 d.

2014 m. liepos 30 d., trečiadienis. Įst 30,1-6


Kai visi šie žodžiai ­ palaiminimai ir prakeikimai, kuriuos tau susakiau, bus įvykę, jei paimsi juos į širdį, būdamas bet kokiose tautose, į kurias VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave nubloškęs, jei sugrįši pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir tu bei tavo vaikai klausysite Jo balso visa širdimi ir visa siela, kaip aš įsakau tau šiandien, VIEŠPATS, tavo Dievas, sugrąžins tave iš tremties ir, pasigailėdamas tavęs, vėl surinks tave iš visų tautų, kuriose VIEŠPATS, tavo Dievas, bus tave išsklaidęs. Nors būtumei nublokštas į tolimiausią pasaulio kampą, iš ten VIEŠPATS, tavo Dievas, surinks tave, iš ten atgal Jis tave parves. VIEŠPATS, tavo Dievas, parves tave atgal į kraštą, kurį paveldėjo tavo protėviai, ir tu jį paveldėsi; Jis padarys tave sėkmingesnį, gausesnį už protėvius.

Be to, VIEŠPATS, tavo Dievas, apipjaustys tavo širdį ir tavo palikuonių širdis, kad mylėtumei VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi ir visa siela ir išliktumei gyvas.

2014 m. liepos 29 d.

2014 m. liepos 29 d., antradienis. Jn 7,37-44


Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ten ir šaukė:

„Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.
Kas mane tiki,
kaip Raštas sako,
iš to vidaus plūs gyvojo vandens srovės.“

Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas.

Išgirdę tuos žodžius, kai kurie žmonės sakė: „Jis iš tiesų pranašas!“ Kiti tvirtino: „Jis Mesijas!“ Dar kiti prieštaravo: „Nejaugi Mesijas būtų iš Galilėjos? Argi Raštas nesako, jog Mesijas ateis iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus miestelio, kur yra buvęs Dovydas?“ Taigi minioje kilo nesutarimas dėl Jo asmens. Buvo tokių, kurie norėjo Jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš Jį rankos.

2014 m. liepos 28 d.

2014 m. liepos 28 d., pirmadienis. 1 Kor 10,1-4


Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus.

2014 m. liepos 27 d.

2014 m. liepos 27 d. 6 sekmadienis po Trejybės. Mt 28,16-20


Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo:

2014 m. liepos 26 d.

2014 m. liepos 26 d., šeštadienis. Mk 1,9-15


Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas Jį pakrikštijo Jordane. Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant Jo. Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, Tavimi aš gėriuosi.“

Netrukus Dvasia Jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai Jam tarnavo.

Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“

2014 m. liepos 24 d.

2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis. Mt 16,24-28


Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste.“

2014 m. liepos 23 d.

2014 m. liepos 23 d., trečiadienis. Mt 8,18-22


Matydamas aplinkui didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą. Čia priėjo vienas Rašto aiškintojas ir tarė Jam: „Mokytojau, aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eisi!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“

Kitas Jo mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ Bet Jėzus atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo numirėlius.“

2014 m. liepos 22 d.

Liepos mėnesio eilutė


Todėl būsiu su Tavimi visada.
Tu laikai mane už dešinės rankos,
vedi mane savo mokymu
ir galop priimsi mane į garbę.
                                                                       (Ps 73,23-24)

2014 m. liepos 22 d., antradienis. Rom 9,14-26


Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! Jis Mozei sako:

Aš pasigailėsiu to,
kurio norėsiu pasigailėti,
ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.

Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.

Gal man prikiši: „O už ką tada Jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?“ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus Jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.

Dievas kalba Ozėjo lūpomis:

Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta
ir nemylimą – mylima.
Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta:
„Jūs ne manoji tauta“,
ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“.

2014 m. liepos 21 d.

2014 m. liepos 21 d., pirmadienis. Gal 1,13-24



Jūs, be abejo, esate girdėję, kaip aš kadaise elgiausi, būdamas judėjų tikėjimo; kaip be saiko persekiojau Dievo Bažnyčią ir mėginau ją sugriauti; kaip judėjų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius.

Kai Tas, kuris mane pasirinko dar esantį įsčiose ir pašaukė savo malone, panorėjo apreikšti manyje savo Sūnų, kad paskelbčiau Evangeliją pagonims, neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nevykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir paskui vėl grįžau į Damaską. Vėliau, po trejų metų, nukeliavau į Jeruzalę susipažinti su Kefu ir pasilikau pas jį penkiolika dienų. Kitų apaštalų man neteko pamatyti, tiktai Viešpaties brolį Jokūbą. Ką jums rašau, tvirtinu Dievo akivaizdoje, jog nemeluoju. Paskui išvykau į Sirijos ir Kilikijos sritis. Aš buvau iš veido nepažįstamas Kristaus Bažnyčioms Judėjoje. Jos buvo tik girdėjusios: tas, kuris mus kitados persekiojo, dabar skelbia Evangelijos tikėjimą, kurį kadaise griovė. Ir jos šlovino Dievą dėl manęs.

2014 m. liepos 20 d.

2014 m. liepos 19 d.

2014 m. liepos 19 d., šeštadienis. Job 28,12-15.20-28


Bet iš kur ateina išmintis?
Kur slypi suvokimo galia?
Kaip žmogui rasti į ją kelią,
jei gyvųjų krašte jos nėra?
Bedugnė sako: „Čia jos nėra!“
Jūra sako: „Aš jos neturiu!“
Už auksą jos negalima nupirkti,
jos kainos sidabru negalima pasverti.

Tad iš kur ateina išmintis?
Kur supratimo buveinė?
Nuo visų gyvųjų akių ji uždengta,
nuo padangių paukščių ji paslėpta.
Prapultis ir Mirtis sako:
„Savo ausimis tik gandą apie ją tegirdėjome.“
Vien Dievas kelią į ją težino,
tik Jis težino jos buveinę.
Juk Jis mato žemės pakraščius
ir stebi visa po dangumi.
Kai Jis davė vėjams jėgą
ir padalijo vandenis pagal saiką,
kai davė lietui įstatus
ir nustatė kelią perkūnijai,
tada Jis matė ją ir jos vertę,
ištyrė ją ir davė jai vietą.
O žmogui Jis tarė: „Tikėk manimi,
pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis,
o vengimas pikta – protas.“

2014 m. liepos 18 d.

2014 m. liepos 18 d., penktadienis. Fil 2,1-5


Taigi, jeigu esama Kristuje paskatinimo, meilės paguodos, jei esama bendrystės Dvasioje, nuoširdumo ir užuojautos, tai padarykite mano džiaugsmą tobulą, laikydamiesi vienos minties, turėdami vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai vienas kitą laikykite aukštesniu už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus.

2014 m. liepos 17 d.

2014 m. liepos 17 d., ketvirtadienis. 2 Tim 2,14-19


Primink tai ir Dievo akivaizdoje reikalauk, kad nebūtų kovojama, svaidantis žodžiais; iš to nebūna jokios naudos, vien žala klausytojams. Verčiau stenkis Dievui pasirodyti tinkamu darbininku, neturinčiu ko gėdytis, be iškraipymų skelbiančiu tiesos žodį. Venk nerimtų tauškalių. Jie vis giliau bris į bedievystę, ir jų kalbos, tarsi vėžio votis, vis plis. Tokie yra Himenėjas ir Filetas, kurie nuklydo nuo tiesos, tvirtindami, kad prisikėlimas jau įvykęs, ir tuo griaudami kai kurių tikėjimą. Bet nepajudinamai stovi Dievo pamatas su iškirstu įrašu: Viešpats pažįsta savuosius ir: Teatsitraukia nuo neteisybės kiekvienas, kuris garbina Viešpaties vardą.

2014 m. liepos 16 d.

2014 m. liepos 16 d., trečiadienis. 1 Sam 24,2-20


Kai, nuvijęs filistinus, Saulius sugrįžo, jam buvo pranešta: „Žiūrėk, Dovydas yra En Gedžio dykumoje.“ Tada Saulius, pasiėmęs iš viso Izraelio tris tūkstančius rinktinių vyrų, išėjo ieškoti Dovydo bei jo vyrų Laukinių ožkų uolų kryptimi. Jis atėjo prie avidžių šalia kelio. Ten buvo ola, ir Saulius įėjo į ją nusilengvinti. O Dovydas ir jo vyrai sėdėjo olos gale.

Dovydo vyrai tarė jam: „Žiūrėk, štai diena, apie kurią VIEŠPATS tau kalbėjo: ‘Aš įduosiu tavo priešą tau į rankas. Gali pasielgti su juo, kaip tau patinka.’“ Dovydas prislinko ir vogčiomis atpjovė Sauliaus skraistės skverną. Bet po to Dovydui gėlė širdis, kam jis nupjovė Sauliaus skraistės skverną. „Tegu VIEŠPATS mane apsaugo, – sakė jis savo vyrams, – kad aš drįsau padaryti tokį dalyką savo viešpačiui – VIEŠPATIES pateptajam, pakeldamas ranką prieš jį. Juk jis VIEŠPATIES pateptasis!“ Tais žodžiais Dovydas smarkiai sudraudė savo vyrus ir Sauliaus užpulti jiems neleido.

Saulius paliko olą ir nuėjo savo keliu. Po to ir Dovydas pakilo ir, išėjęs iš olos, pašaukė Saulių: „Mano valdove, karaliau!“ Sauliui atsigręžus pasižiūrėti, Dovydas su didžia pagarba žemai nusilenkė. Sauliui Dovydas tarė: „Kodėl klausai žodžių žmonių, kurie sako: ‘Žiūrėk, Dovydas nori tau pikta padaryti’? Savo akimis gali dabar matyti, kad VIEŠPATS šiandien oloje buvo įdavęs tave man į rankas. Nors jie ir ragino tave užmušti, aš tavęs pasigailėjau. Tariau sau: ‘Rankos prieš savo valdovą nepakelsiu, nes jis VIEŠPATIES pateptasis.’ Žiūrėk, mano tėve, gerai pasižiūrėk į savo skraistės skverną mano rankoje, nes, pjaudamas skverną nuo tavo skraistės, aš tavęs neužmušiau! Tad gali tikrai žinoti ir matyti, kad mano rankose nėra nieko pikta ir maištinga. Aš nesu tau nusidėjęs, nors tu mane ir vejiesi, norėdamas užmušti. Tebūna VIEŠPATS mūsų teisėjas! Tegu Jis pats tau atkeršija už mane, bet mano ranka nebus pakelta prieš tave! Kaip sako sena patarlė: ‘Nedori darbai ateina iš nedorėlių!’ Mano ranka nebus pakelta prieš tave. Prieš ką stojo Izraelio karalius? Ką jis vejasi? Nustipusį šunį ar vienišą blusą? Tad tebūna VIEŠPATS teisėjas, tegu teisia mane ir tave! Tegu Jis įsidėmi, tegu mano bylą apgina ir tegu mane prieš tave pateisina!“

Dovydui baigus sakyti Sauliui visus tuos dalykus, Saulius tarė: „Ar tai tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“ Ir Saulius balsu pravirko. „Ne aš, bet tu teisus, – tarė jis Dovydui, – nes man atmokėjai gerumu, o aš tau mokėjau piktumu. Taip, tu ką tik parodei, kaip kilniai elgeisi su manimi, nes, VIEŠPAČIUI įdavus mane tau į rankas, tu manęs neužmušei. Kai žmogus užklumpa savo priešą, argi jis leidžia jam eiti sveikam savo keliu? Tegu VIEŠPATS atlygina tau gerumu už tai, ką tu man šiandien padarei.“

2014 m. liepos 15 d.

2014 m. liepos 15 d., antradienis. 2 Kor 2,5-11


Jeigu kas nuliūdino, tai ne mane, bet – kad neperdėčiau – bent iš dalies nuliūdino jus visus. Tokiam pakanka daugumos paskirtosios bausmės. Net, atvirkščiai, jūs turėtumėte jam atleisti ir jį paguosti, kad pernelyg didelis nusiminimas jo nepražudytų. Todėl aš raginu jus parodyti jam meilę. Tam jums ir parašiau, kad patirčiau, ar jūs visais atžvilgiais esate klusnūs. O kam jūs dovanojate, tam dovanoju ir aš, nes, jei kam dovanojau, tai padariau dėl jūsų Kristaus akivaizdoje, kad nebūtume šėtono apgauti. Mes juk žinome jo kėslus.

2014 m. liepos 14 d.

XII Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Sinodas

R. Alysienės nuotr.
R. Alysienės nuotr.

Šeštadienį Tauragėje įvyko Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Sinodas. Jo metu į kunigus įšventintas diakonas Valdas Miliauskas ir pratęsti vyskupo Mindaugo Sabučio įgaliojimai.

2014 m. liepos 14 d., pirmadienis. Pat 14,21-34


Kas niekina savo artimą, tas nusideda,
o gera darantis vargšui būna laiminamas.
Argi neklysta darantys pikta?
Gerumo ir ištikimybės įgyja darantys gera.
Kiekvienas triūsas duoda naudos,
vien plepėjimas veda į skurdą.
Išmintingųjų vainikas – jų sumanumas,
o kvailųjų­ kvailumas.
Teisingas liudytojas išgelbsti gyvastį,
o kas liudija melus, tas skleidžia apgaulę.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra tvirtovė,
Jo vaikų prieglauda.
Pagarbi VIEŠPATIES baimė – gyvenimo šaltinis,
kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių.
Karaliaus didybė – gausi tauta,
o valdovas be tautos – niekas.
Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo,
o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.
Ramus protas teikia kūnui gyvastį,
o pavydas pūdo kaulus.
Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją,
o kas pasigaili beturčio, tas teikia Jam garbę.
Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą,
o teisusis saugus dėl savo dorumo.
Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje,
bet kvailiesiems ji nepažįstama.
Teisumas išaukština tautą,
o nuodėmė pažemina.

2014 m. liepos 13 d.

2014 m. liepos 13 d. 4 sekmadienis po Trejybės. Lk 6,36-42


„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.

2014 m. liepos 12 d.

2014 m. liepos 12 d., šeštadienis. Gal 6,1-5


Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą. O kas, būdamas niekas, tariasi esąs kažin kas, tas save apgaudinėja. Tegul kiekvienas ištiria savo darbą, ir tuomet galės didžiuotis pats sau, nesilygindamas su kitu, nes kiekvienam reikės nešioti savo naštą.

2014 m. liepos 11 d.

2014 m. liepos 11 d., penktadienis. Gal 3,6-14

Taip Abraomas patikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta teisumu. Taigi supraskite, kad Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki. Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu nuteisina pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui gerąją naujieną: Tavyje bus palaimintos visos tautos. Taip tikintys žmonės susilaukia palaiminimo kartu su tikinčiuoju Abraomu.

Visiems, kurie remiasi įstatymo darbais, gresia prakeikimas. Parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kas ištikimai nesilaiko visų dalykų, surašytų Įstatymo knygoje, ir jų nevykdo. Kad įstatymu niekas nenuteisinamas Dievo akyse, aišku, nes teisusis gyvens tikėjimu. O įstatymas nėra kilęs iš tikėjimo, nes kas juos vykdo, tas gyvens jais. Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio. Šitaip įvyko idant per Kristų Jėzų pagonims atitektų Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gautume pažadėtąją Dvasią.

2014 m. liepos 10 d.

2014 m. liepos 10 d., ketvirtadienis. Iš 25,10-11.17-22


Tebūna padaryta iš akacijos medžio skrynia pustrečios uolekties ilgio, pusantros uolekties pločio ir pusantros uolekties aukščio. Aptrauksi ją grynu auksu – paauksuosi iš vidaus ir iš lauko – ir aplinkui uždėsi ant jos aukso apvadą.

Tada iš gryno aukso padarysi malonės sostą pustrečios uolekties ilgio ir pusantros uolekties pločio. Nukalsi iš aukso du kerubus; padirbsi juos iš kalstyto aukso prie abiejų malonės sosto galų. Padirbk vieną kerubą viename gale ir kitą kerubą kitame gale; padirbsi kerubus, sujungtus su malonės sostu prie abiejų jo galų. Kerubai turės išskleistus sparnus ir savo sparnais dengs malonės sostą. Jiedu bus vienas priešais kitą, bet jų veidai bus atgręžti į malonės sostą. Malonės sostą uždėsi ant skrynios viršaus; į skrynią įdėsi Sandoros plokštes, kurias tau duosiu. Ten aš susitiksiu su tavimi ir nuo malonės sosto viršaus – tarp dviejų kerubų, esančių viršum Sandoros Skrynios – pasakysiu tau visa, ką per tave noriu įsakyti izraelitams.

2014 m. liepos 9 d.

2014 m. liepos 9 d., trečiadienis. Mch 7,7-9.18-20


O aš žvelgsiu į VIEŠPATĮ,
dėsiu viltis į savo išganymo Dievą,
ir išklausys mane mano Dievas!
Nedžiūgauk dėl mano nelaimės, mano prieše!
Nors ir parpuoliau,
vėl atsikelsiu,
nors sėdžiu tamsybėje,
VIEŠPATS – mano šviesa.
Kadangi Jam nusidėjau,
turiu pakelti VIEŠPATIES įniršį,
kol Jis apgins mano bylą
ir grąžins man teisingumą.
Jis išves mane į šviesą,
ir aš regėsiu Jo teisumą.

Kur yra toks Dievas, kaip Tu,
kuris atleidžia kaltę
ir dovanoja nusižengimą
savo paveldo likučiui?
Jo pyktis netveria amžinai,
nes Jam malonu būti gailestingam.
Jis vėl mūsų pasigailės,
kojomis sutryps mūsų kaltes.
Tu įmesi į gelmes
visas mūsų nuodėmes.
Tu parodysi ištikimybę Jokūbui,
ištikimą meilę Abraomui,
kaip esi prisiekęs
mūsų protėviams senovės dienomis.

2014 m. liepos 8 d.

2014 m. liepos 8 d., antradienis. Ts 10,6-16


Tarnaudami Baalams ir Astartėms – Aramo dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, Amono dievams ir filistinų dievams, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, o VIEŠPATĮ paliko ir Jam daugiau nebetarnavo. VIEŠPATS supyko ant Izraelio ir atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas. Nuo to laiko šie aštuoniolika metų naikino ir engė visus izraelitus, gyvenusius amoritų Gileado krašte. Amonitai perėjo net Jordaną ir kovojo su Judu, Benjaminu ir Efraimo namais. Taigi Izraelis labai kentėjo.

Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, sakydami: „Esame Tau nusikaltę, nes palikome savo Dievą ir garbinome Baalus!“ VIEŠPATS tarė izraelitams: „Argi neišgelbėjau jūsų nuo egiptiečių, amoritų, amonitų ir filistinų? Ir sidoniečiai, ir amalekiečiai, ir meunai jus engė, jūs šaukėtės manęs, ir aš išgelbėjau jus iš jų rankų. Tačiau palikote mane ir garbinote kitus dievus. Ne! Daugiau jūsų nebegelbėsiu! Eikite ir šaukitės dievų, kuriuos pasirinkote! Teišgelbsti jie jus iš priespaudos!“ O izraelitai maldavo VIEŠPATĮ: „Nusidėjome! Daryk su mumis, kas Tau patinka. Tik prašome išgelbėti mus šią dieną!“ Jie pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI. O Jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus.

2014 m. liepos 7 d.

2014 m. liepos 7 d., pirmadienis. Iz 43,22-25


Tu nešlovinai manęs, Jokūbai,
aš nusibodau tau, Izraeli!
Ėriukų deginamųjų aukų man neaukojai,
negarbinai manęs kruvinosiomis aukomis.
Neverčiau tavęs atnašauti man duonos atnašų,
nevarginau tavęs dėl smilkalų aukos.
Nepirkai man savo pinigais kvapiųjų šaknų,
negaivinai savo aukų taukais.
Ne! Tu apkrovei mane savo nuodėmėmis,
varginai mane nusikaltimais.
Aš, aš – tas, kuris dėl savęs
naikina tavo nusižengimus, ­
aš tavo nuodėmių neatminsiu.

2014 m. liepos 6 d.

2014 m. liepos 6 d. 3 sekmadienis po Trejybės. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Lk 15,1-3.11b-32


Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai Jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą:

2014 m. liepos 5 d.

2014 m. liepos 5 d., šeštadienis. Lk 7,36-50


Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, Jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu.

Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti.“ Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas ­ penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“

Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli.“ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės.“ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi Jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O Jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“

2014 m. liepos 4 d.

2014 m. liepos 4 d., penktadienis. Jn 6,37-46


Visi, kuriuos man duoda Tėvas,
ateis pas mane,
ir ateinančio pas mane
aš neatstumsiu,
nes aš nužengiau iš dangaus
vykdyti ne savo valios,
bet valios To, kuris mane siuntė.
O mano Siuntėjo valia reikalauja,
kad nepražudyčiau nė vieno,
kuriuos Jis man pavedė,
bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
Tokia mano Tėvo valia,
kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį,
turėtų amžinąjį gyvenimą;
todėl aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.“

Tada žydai ėmė murmėti, kad Jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie sakė: „Argi Jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame Jo tėvo ir motinos? Kaip Jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję!

Niekas negali ateiti pas mane,
jei mane pasiuntęs Tėvas
jo nepatraukia;
ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną.
Pranašų parašyta:
Ir bus visi mokomi Dievo.
Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė,
ateina pas mane.
Bet tai nereiškia,
jog kas nors būtų Tėvą regėjęs;
tiktai kuris iš Dievo yra,
tas Jį regėjo.“

2014 m. liepos 3 d.

Spektaklis Bernardinų sode liepos 5 d.


Liepos 5 d., šeštadienį, 14 val. visi maloniai kviečiami į folkloro spektaklį "Jau saulelė..." Vilniaus Bernardinų sode

2014 m. liepos 3 d., ketvirtadienis. Mok 4,17 – 5,6


Būk apdairus, kai keli koją į Dievo Namus. Geriau eik klausytis, negu atnašauti kvailųjų auką, nes jie nežino, kaip susilaikyti nuo pikta.

Niekada neskubėk kalbėti ir neleisk savo širdžiai tarti žodžio Dievo akivaizdoje, nes Dievas danguje, o tu žemėje. Taupyk savo žodžius.

Kaip slogūs sapnai ateina po didelių rūpesčių,
taip kvailą šneką lydi žodžių srautas.

Kai duodi įžadą Dievui, nedelsk jo vykdyti, nes kvailas jam neteikia malonumo. Įvykdyk, ką pažadi. Geriau įžado visai neduoti, negu duoti ir nevykdyti. Neleisk savo lūpoms tavęs vesti į kaltę ir nesakyk jo atstovo akivaizdoje: „Tai buvo klaida!“ Kodėl Dievas turėtų pykti ant tavęs už tuos žodžius ir naikinti tavo rankų darbus? Su sapnų gausa ateina ir migla bei žodžių srautas. Todėl turėk pagarbios Dievo baimės!

2014 m. liepos 2 d.

2014 m. liepos 2 d., trečiadienis. Marijos apsilankymas. Lk 1,39-56


Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis,

2014 m. liepos 1 d.

2014 m. liepos 1 d., antradienis. 2 Kor 7,2-7


Atverkite mums savo širdis! Juk mes nė vienam nepadarėme skriaudos, nė vieno nesužlugdėme, nė vieno neapgavome. Sakau tai, ne norėdamas jus smerkti. Juk jau sakiau, jog esate mūsų širdyje, kad kartu mirtume ir kartu gyventume. Aš labai pasitikiu jumis, labai jumis giriuosi. Aš kupinas paguodos ir pertekęs džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose.

Kai atvykome į Makedoniją, mūsų kūnui neteko patirti nė kiek ramybės; mes buvome visokeriopai varginami: iš lauko – kovos, iš vidaus – baimė. Bet Dievas, nuolankiųjų guodėjas, palinksmino mus Tito atvykimu. Ir ne vien jo atvykimu, bet ir ta paguoda, kurią jis buvo patyręs iš jūsų. Jis pranešė mums apie jūsų ilgesį, dejones, jūsų rūpinimąsi manimi ir tuo dar labiau mane nudžiugino.