Tarnaudami Baalams ir Astartėms – Aramo dievams, Sidono dievams, Moabo dievams, Amono dievams ir filistinų dievams, izraelitai vėl darė, kas nedora VIEŠPATIES akyse, o VIEŠPATĮ paliko ir Jam daugiau nebetarnavo. VIEŠPATS supyko ant Izraelio ir atidavė juos į filistinų ir amonitų rankas. Nuo to laiko šie aštuoniolika metų naikino ir engė visus izraelitus, gyvenusius amoritų Gileado krašte. Amonitai perėjo net Jordaną ir kovojo su Judu, Benjaminu ir Efraimo namais. Taigi Izraelis labai kentėjo.
Izraelitai šaukėsi VIEŠPATIES, sakydami: „Esame Tau nusikaltę, nes palikome savo Dievą ir garbinome Baalus!“ VIEŠPATS tarė izraelitams: „Argi neišgelbėjau jūsų nuo egiptiečių, amoritų, amonitų ir filistinų? Ir sidoniečiai, ir amalekiečiai, ir meunai jus engė, jūs šaukėtės manęs, ir aš išgelbėjau jus iš jų rankų. Tačiau palikote mane ir garbinote kitus dievus. Ne! Daugiau jūsų nebegelbėsiu! Eikite ir šaukitės dievų, kuriuos pasirinkote! Teišgelbsti jie jus iš priespaudos!“ O izraelitai maldavo VIEŠPATĮ: „Nusidėjome! Daryk su mumis, kas Tau patinka. Tik prašome išgelbėti mus šią dieną!“ Jie pašalino iš savo tarpo svetimus dievus ir tarnavo VIEŠPAČIUI. O Jam buvo gaila žiūrėti į Izraelio vargus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą