Follow by Email

2020 m. rugsėjo 14 d.

Šventojo Kryžiaus diena. Rugsėjo 14


Šiandien Bažnyčia švenčia Šventojo Kryžiaus išaukštinimą. Tradiciškai tai - diena, kai Šv. Elena, imperatoriaus Konstantino Didžiojo motina, 325 m. atradusi Kryžių, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. 

Šiek tiek apie istoriją, tradiciją, bazilikų pavadinimo kilmę ir simboliką skaitykite čia.

Martynas Liuteris nebuvo didelis tokių švenčių mylėtojas - persergėjo, kad relikvijos nenukreiptų dėmesio nuo esmės, kad savo vilčių nesudėtume į nieką kitą (kas pavirstų stabais), o tik į už mus mirusį ir prisikėlusį Viešpatį. Reformacijos tėvas šmaikštavęs, kad, surinkus visus menamus "tikrus" tikrosios relikvijos gabalėlius, gautųsi neregėto didumo kryžius.

Tačiau Liuteronų bažnyčia išlaikė ir švenčia šią šventę, kreipdama žvilgsnį būtent į Kristaus Kryžių - mūsų išganymo ženklą. Kitose šalyse mėgstama liuteronų parapijų bažnyčias pavadinti Šventojo Kryžiaus vardu. Švenčiame Kristaus pergalę prieš mirtį ant Golgotos kryžiaus. Švenčiame, nes Jo kraujas naikina pasaulio nuodėmę. Nes per Jo kančią gavome amžinąjį gyvenimą. Švenčiame protu nesuvokiamus Dievo darbus iš meilės mums.

Liuteronai tikrai neneigia tradicinės istorijos apie Šv. Eleną, bet relikvijos autentiškumas nėra šios šventės mūsų Bažnyčioje pagrindas. Šventės esmė - kad prieš daugelį metų, valdant Poncijui Pilotui, ant Kryžiaus buvo perdurtos Jėzaus Kristaus rankos ir kojos. Kad Jis buvo pakeltas nuo žemės, kaip ir buvo sakęs. Kad iš perdurto Jo šono ištekėjo kraujo ir vandens.

Svarbiau už visas relikvijas mums yra gyvybę teikiantis tikras Jo kūnas ir Kraujas Šventojoje Vakarienėje - nuolatiniame Jo Šventojo Kryžiaus atminime ir šventime.

Pgl. William Weedon. Celebrating The Saints 

2020 m. rugsėjo 14 d., pirmadienis. Šventojo Kryžiaus diena
Jn 12,20-33  

Tarp atėjusių per šventes Dievo pagarbinti buvo ir graikų. Jie kreipėsi į Pilypą, kilusį iš Galilėjos miesto Betsaidos, prašydami: „Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!“ Pilypas nuėjo ir pasakė Andriejui, paskui jie abu - Andriejus ir Pilypas - atėję pranešė Jėzui. O Jėzus jiems tarė:
„Atėjo valanda,
kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei kviečio grūdas
kritęs į žemę nemirs,
jis liks vienas,
o jei mirs, jis duos gausių vaisių.
Kas myli savo gyvybę, ją pražudys,
o kas nekenčia savo gyvybės šiame pasaulyje,
išsaugos ją amžinajam gyvenimui.
Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane:
kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.
Kas man tarnaus,
tą pagerbs mano Tėvas.
Dabar mano siela sukrėsta.
Ir ką aš pasakysiu:
‘Tėve, gelbėk mane nuo šios valandos!’?
Bet juk tam aš ir atėjau į šią valandą.
Tėve, pašlovink savo vardą!“
Tuomet iš dangaus ataidėjo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu!“
Aplink stovinti minia, tai išgirdusi, sakė griaustinį sugriaudus. Kai kurie tvirtino: „Angelas Jam kalbėjo.“ O Jėzus atsakė: „Ne dėl manęs, o dėl jūsų pasigirdo tas balsas.
Dabar teisiamas šitas pasaulis.
Dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan.
O aš,
kai būsiu pakeltas nuo žemės,
visus trauksiu prie savęs.“
Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Jam reikės mirti.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą