Šiandien švenčiamas Jokūbas, Jeruzalės vykupas ir kankinys, dar vadinamas Viešpaties broliu (gr. Ἀδελφόθεος - Adelphotheos), kaip rašo apaštalas Paulius (Gal 1,19). Jokūbo laiškas parašytas būtent šio šventojo, o pats save jis vadina Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnu (Jok 1,1).
Nors šiais laikais linkstama laikyti Jokūbą Mergelės Marijos ir Juozapo sūnumi, tai nesiderina nei su Bažnyčios istorija ir tradicija, nei su daugumos krikščionių laikysena. Jokūbas laikomas sūnumi Marijos, kuri buvo arba Juozapo sesuo, arba jo brolio žmona. Ji minima tą Didįjį Penktadienį Evangelijoje pagal Matą kaip Jokūbo ir Juozapo motina Marija (Mt 27,56). Ji buvo tarp moterų, atlydėjusių Jėzų iki kryžiaus ir žiūrėjusių iš tolo. Baisiai keista šiame kontekste būtų taip apibūdinti Mergelę Mariją, Viešpaties Motiną - palyginkime, kaip apie ją kalbama Evangelijoje pagal Joną.
Nors augo kartu su Jėzumi, Jokūbas iš pradžių Juo netikėjo (Jn 7,3-5). Tikėjimas atėjo, kai jam pasirodė prisikėlęs Kristus (1 Kor 15,7). Jokūbą matome kaip vieną iš Pauliaus minimų "šulų" (Gal 2,9) Apaštalų susirinkime Jeruzalėje: O dabar, broliai, paklausykite manęs! (Apd 15).
Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai ir žinovai, įskaitant patį Liuterį, yra laikę, kad Jokūbo mokymas Jok 2,24 (Matote, kad žmogus nuteisinamas darbais, o ne vien tikėjimu) prieštarauja Pauliaus mokymui laiškuose Romiečiams ir Galatams. Tačiau prieštaravimo nėra. Jokūbas vartoja kitą tikėjimo apibrėžimą - tokį, kur, pasak jo, ir demonai tiki ir dreba (Jok 2,19). Ir Jokūbui, ir Pauliui rūpi, kad tikėjimas nebūtų veidmainiškas ar miręs, t.y. be vaisių - darbų.
Pagal 1 a. žydų istoriką Juozapą, vyskupas Jokūbas buvo nukankintas Jeruzalėje 62 m., užmušant akmenimis.
Pgl. William Weedon. Celebrating The Saints
Paskelbta 2018 10 23
Paskelbta 2018 10 23
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą