Follow by Email

2018 m. birželio 26 d.

Apie gerus darbus Augsburgo tikėjimo išpažinime. XX str.


Augsburgo tikėjimo išpažinimas (1530), 20 str.:

"Mūsiškiai neteisingai kaltinami draudžią gerus darbus.
Juk jų raštai apie Dešimt įsakymų ir kiti liudija, kad jie naudingai mokė visų gyvenimo būdų ir pareigų, nurodydami, kokie gyvenimo būdai ir kokios pareigos, kad ir koks būtų pašaukimas, patinka Dievui. Šių dalykų pamokslininkai kadaise per mažai mokė, reikalavo tik vaikiškų ir nebūtinų darbų. (...)

Kadangi mokymas apie tikėjimą, Bažnyčioje turintis būti pagrindinis, taip ilgai buvo nežinomas, nes visiems būtina pripažinti, kad apie tikėjimo teisumą pamoksluose nebuvo nė užsimenama, o bažnyčiose mokyta tik apie darbus, mūsiškiai apie tikėjimą mokė taip.

Pirma, mūsų geri darbai negali sutaikinti su Dievu ar pelnyti nuodėmių atleidimo, malonės i nuteisinimo, bet tai mes pasiekiame tik tikėjimu, jog malonėn esame priimami dėl Kristaus, kuris vienintelis laikomas tarpininku ir permaldautoju, per kurį sutaikinama su Tėvu. Todėl kas kliaujasi malonę pelnąs darbais, tas paniekina Kristaus nuopelną bei malonę ir žmogiškomis jėgomis, be Kristaus, ieško kelio pas Dievą, nors Kristus ir yra pasakęs (Jn 14,6): Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.

Šis mokymas apie tikėjimą visur dėstomas Pauliaus (Ef 2,8-9): Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais.

Idant kas nors neišvedžiotų, jog pramanome naują Pauliaus aiškinimą, visa tai grindžiame Bažnyčios tėvų liudijimais. (...)

Nepatyrusieji niekina šį mokymą, tačiau dievobaimingos ir būgštaujančios sąžinės iš patirties žino, kad jis teikia didžiausią paguodą, nes nuraminti sąžinių neįstengia jokie darbai, tik tikėjimas, joms būnant tikroms, jog jos sutaikintos su Dievu dėl Kristaus, anot Pauliaus mokymo (Rom 5,1): Nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu. Visas šis mokymas sietinas su būgštaujančios sąžinės grumtynėmis ir be šių grumtynių nesuprantamas. Todėl neteisingai apie tai sprendžia nepatyrę ir neišmanantys žmonės, paistantys, jog krikščioniškasis teisumas yra ne kas kita, kaip pasaulietinis ir filosofinis teisumas.

Mokymas apie darbus sąžinėms nuo seno kėlė nerimą, jos negirdėjo iš Evangelijos sklindančios paguodos. (...) Todėl buvo labai svarbu šį mokymą apie tikėjimą į Kristų perteikti ir atnaujinti, idant būgštaujančios sąžinės neliktų be paguodos, bet žinotų, kad malonė, nuodėmių atleidimas ir nuteisinimas gaunami tikėjimu į Kristų. (...)

Žinantysis, kad Tėvas jam maloningas per Kristų, tikrai pažįsta Dievą, žino tikrai rūpįs Dievui, šaukiasi Jo – vienu žodžiu, nėra be Dievo kaip pagonys. Juk velniai ir bedieviai neįsengia tikėti (...) nuodėmių atleidimu. Dėl šios priežasties jie nekenčia Dievo tarsi priešo, nesišaukia Jo, nelaukia iš Jo nieko gera. Augustinas irgi perspėja skaitytoją dėl žodžio „tikėjimas“ ir moko, kad Raštuose žodis „tikėjimas“ žymi ne pažinimą, turimą ir bedievių, bet pasitikėjimą, paguodžiantį ir atitiesiantį persigandusius protus.

Be to, mūsiškiai moko, jog gerus darbus daryti būtina, bet ne kliaujantis per juos pelnyti malonę, o dėl to, kad tokia Dievo valia. Tik tikėjimu gaunamas nuodėmių atleidimas ir malonė. Per tikėjimą gaunama Šventoji Dvasia, todėl širdys atnaujinamos ir apdovanojamos naujais jausmais, kad galėtų gimdyti gerų darbų. Juk kaip teigia Ambraziejus (De vocatione gentium): tikėjimas gimdo gerą valią ir teisingą elgesį. Mat žmogaus jėgos be Šventosios Dvasios kupinos bedieviškų jausmų ir per silpnos, kad įstengtų atlikti gerų darbų Dievo akyse. Negana to, jos valdomos velnio, akinančio žmones įvairiopai nusidėti, bedieviškai mąstyti, viešai nusikalsti; tai liudija filosofai, bandę dorai gyventim tačiau to padaryti neįstengę ir susitepę daugybe viešų nusikaltimų. Toks silpnas yra žmogus, valdomas vien savo žmogiškųjų jėgų, be tikėjimo ir Šventosios Dvasios.

Todėl nesunku įžvelgti, kad šis mokymas nekaltintinas gerų darbų draudimu, bet daug veikiau girtinas už tai, kad parodo, kaip daryti gerus darbus. Juk be tikėjimo žmogaus prigimtis (...) nesišaukia Dievo, nieko nelaukia iš Dievo, nepakenčia kryžiaus, bet ieško žmogiškųjų priemonių, kliaujasi žmogiškosiomis priemonėmis. Tad, nesant tikėjimo ir kliovimosi Dievu, širdyje karaliauja visokie geismai ir žmogiškieji planai. Todėl Kristus ir sakė (Jn 15,5): Nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti.

Augsburgo tikėjimo išpažinimas. Augsburgo išpažinimo apologija, 2009

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą