2014 m. rugpjūčio 9 d., šeštadienis. Įst 10,10-22

Išbuvau ant kalno keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. Dar kartą VIEŠPATS išklausė mane ir sutiko tavęs nesunaikinti. VIEŠPATS tarė man: „Stokis! Leiskis kelionėn priekyje žmonių, kad jie įžengtų ir paveldėtų kraštą, kurį jų protėviams prisiekiau jiems duoti.“

O dabar, Izraeli, ko gi reikalauja iš tavęs VIEŠPATS, tavo Dievas? Vien pagarbiai bijoti VIEŠPATIES, savo Dievo, eiti visais Jo keliais, mylėti Jį, tarnauti VIEŠPAČIUI, savo Dievui, visa savo širdimi ir visa siela ir laikytis visų VIEŠPATIES, tavo Dievo, įsakymų bei įstatų, kuriuos įsakau tau šiandien tavo paties labui. Žiūrėk! VIEŠPAČIUI, tavo Dievui, priklauso dangus bei dangaus aukštybės, žemė ir visa, kas joje, tačiau tik tavo protėvius VIEŠPATS pamilo ir išrinko jus, jų palikuonis, iš visų tautų, kaip šiandien ir yra. Tad apipjaustykite savo surambėjusias širdis ir nebebūkite daugiau kietasprandžiai. Juk VIEŠPATS, jūsų Dievas, yra dievų Dievas ir viešpačių Viešpats – didingas, galingas ir baisus Dievas, nesantis šališkas ir neimantis kyšio, ginantis našlaičio ir našlės bylą, mylintis ateivį, parūpinantis jiems maisto ir drabužių. Tad ir jūs mylėsite ateivį, nes patys buvote ateiviai Egipto žemėje. Bijosi VIEŠPATIES, savo Dievo, tik Jį garbinsi, Jam atsiduosi ir Jo vardu prisieksi. Jis tavo gyrius. Jis tavo Dievas, padaręs šiuos nuostabius ir baisius darbus, kuriuos matei savo akimis. Tavo protėvių buvo septyniasdešimt, kai jie nuėjo į Egiptą, o dabar VIEŠPATS, tavo Dievas, yra padaręs tave tokį gausų kaip dangaus žvaigždes.

2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis. Hbr 9,1-12

Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros Skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį. Apie tai dabar nėra reikalo smulkiau kalbėti.

Esant tokiai sąrangai, į priekinę dalį visuomet eina kunigai atlikti apeigų, o į antrąją – tik kartą per metus vienas vyriausiasis kunigas, ir tai ne be kraujo, kurį atnašauja už save ir už tautos paklydimus. Šitaip Šventoji Dvasia nurodo, kad kelias į šventovę dar nėra atviras, kol tebestovi priekinė padangtė, kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis. Joje atnašaujamos dovanos ir aukos, kurios aukotojo negali padaryti sąžinėje tobulo, bet apima tik valgius, gėrimus ir įvairius apiplovimus pagal išorinius potvarkius, tegaliojančius iki atnaujinimo meto.

Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą.

Koncertas Klaipėdoje 2014 m. rugpjūčio 10 d.

Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandrauga (LEBMS) rugpjūčio 10 d., sekmadienį, 16 val. kviečia į koncertą Klaipėdoje Šv. Jono bažnyčios atstatymo vietoje, prie Jono kalnelio.

2014 m. rugpjūčio 7 d., ketvirtadienis. Apd 10,21-36

Taigi Petras nulipo žemyn pas vyrus ir tarė: „Štai ir aš, kurio ieškote. Kokiu reikalu atėjote?“ Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, visų gyventojų žydų didžiai gerbiamas žmogus, gavo šventojo angelo nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo pamokymų.“ Tuomet Petras pakvietė juos į vidų ir svetingai priėmė. Kitą rytą iškeliavo su jais. Jį lydėjo keli broliai iš Jopės.

Rytojaus dieną jis atvyko į Cezarėją. Kornelijus jo laukė, susikvietęs gimines ir artimiausius bičiulius. Įeinantį Petrą Kornelijus pasitiko ir, puldamas po kojų, išreiškė jam pagarbą. Petras pakėlė Kornelijų, tardamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus.“ Paskui, kalbėdamasis su juo, įžengė vidun ir, atradęs daug susirinkusių žmonių, prabilo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru. Štai kodėl pakviestas aš nesvyruodamas atvykau. Taigi klausiu dabar: kokiu reikalu mane pakvietėte?“ Kornelijus atsakė: „Kaip tik dabar sukanka lygiai keturios dienos, kai aš savo namuose meldžiausi devintą valandą. Ir štai prieš mane stojo spindinčiais drabužiais vyras ir prabilo: ‘Kornelijau, tavo maldos išklausytos, ir Dievas prisiminė tavo išmaldas. Siųsk pasiuntinius į Jopę ir atsikviesk Simoną, vadinamą Petru. Jis yra apsistojęs odininko Simono namuose prie jūros.’ Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei, čionai atvykdamas. Dabar mes visi čia esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Viešpats tau pavedė.“

Tada, atvėręs lūpas, Petras pasakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena. Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė ramybės gerąją naujieną. Šitas yra visų Viešpats.“

2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis. Lk 14,7-14

Matydamas, kaip svečiai rinkosi pirmąsias vietas prie stalo, Jis pasakė jiems palyginimą: „Kai tave pakvies į vestuves, nesisėsk pirmoje vietoje, kad kartais nebūtų pakviesta garbingesnio už tave ir atėjęs tas, kuris tave ir jį kvietė, netartų tau: ‘Užleisk jam vietą!’ Tuomet tu sugėdintas turėtum sėstis į paskutinę vietą. Kai būsi pakviestas, verčiau eik ir sėskis paskutinėje vietoje, tai atėjęs šeimininkas tau pasakys: ‘Bičiuli, pasislink aukščiau!’ Tada tau bus garbė prieš visus svečius. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.“

Taip pat ir pakvietusiam Jį vaišių Jėzus pasakė: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“

2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis. 1 Kor 11,20-22.27-34a

Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu.

Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu.

Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite vieni kitų. Jei kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo užsitraukti.

2014 m. rugpjūčio 4 d., pirmadienis. Jn 6,47-56

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.
Aš esu gyvybės duona.
Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė.
O štai ši duona
yra nužengusi iš dangaus,
kad, kas ją valgys, nemirtų.
Aš esu gyvoji duona,
nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną,
gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu,
yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“
Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip Jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite Jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu
paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis,
ir mano kraujas tikrai yra gėrimas.
Kas valgo mano kūną
ir geria mano kraują,
tas pasilieka manyje, ir aš jame.“

2014 m. rugpjūčio 3 d. 7 sekmadienis po Trejybės. Jn 6,1-15

Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos Jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais.

2014 m. rugpjūčio 2 d., šeštadienis. Pr 14,17-20

Vysk. Jono Viktoro Kalvano jaunesniojo gimimo metinės (1948)

Kai Abromas sugrįžo nugalėjęs Kedorlaomerą ir su juo buvusius karalius, Sodomos karalius išėjo jo pasitikti į Šavės (tai yra Karaliaus) slėnį. O Salemo karalius Melchizedekas atnešė duonos ir vyno. Jis buvo Dievo Aukščiausiojo kunigas.

Jis palaimino Abromą, tardamas: „Tepalaimina Abromą

Dievas Aukščiausiasis,

dangaus ir žemės Kūrėjas! Tebūna pašlovintas Dievas Aukščiausiasis,

kuris tau į rankas atidavė tavo priešus!“Abromas jam davė nuo visko dešimtinę.

2014 m. rugpjūčio 1 d., penktadienis. 1 Jn 5,5-10

O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas,
kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!
Tasai yra, kuris atėjo
per vandenį ir kraują, – Jėzus Kristus;
ne vien per vandenį,
bet per vandenį ir kraują.
Ir Dvasia tai paliudija,
nes Dvasia yra tiesa.
Mat yra trys liudytojai:
Dvasia, vanduo ir kraujas,
ir šie trys sutaria.
Jeigu priimame žmonių liudijimą,
tai Dievo liudijimas didesnis.
O Dievo liudijimas toksai:
Jis yra paliudijęs apie savo Sūnų.
Kas tiki Dievo Sūnų,
tas turi savyje tą liudijimą.
Kas Dievo netiki, tas Jį melagiu verčia,
nes nepatikėjo liudijimu,
kurį Dievas davė apie savo Sūnų.