2014 m. birželio 30 d., pirmadienis. Jn 4,5-18

Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:

„Jei tu pažintum Dievo dovaną

ir kas yra Tas, kuris tave prašo:

‘Duok man gerti’, ­

rasi pati būtum Jį prašiusi,

ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ 

Jėzus atsakė:

„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį,

ir vėl trokš.

O kas gers vandenį, kurį aš duosiu,

tas nebetrokš per amžius,

ir vanduo, kurį jam duosiu,

taps jame versme vandens,

trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

2014 m. birželio 29 d. 2 sekmadienis po Trejybės. Šventieji Petras ir Paulius, apaštalai. Mt 16,13-19

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė:

2014 m. birželio 28 d., šeštadienis. Apd 20,6-12

Po Neraugintosios duonos švenčių mes išplaukėme iš Filipų ir po penkių dienų susitikome su jais Troadėje; ten užtrukome septynias dienas.

Pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužti duonos, Paulius ėmė juos mokyti. Kadangi jis žadėjo rytojaus dieną iškeliauti, tai užtęsė kalbas iki vidurnakčio. Aukštutiniame kambaryje, kur mes buvome susibūrę, degė daug žibintų. Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjęs ant palangės, giliai įmigo, Pauliui ilgiau bedėstant. Miego įveiktas, jis iš trečio aukšto nukrito žemėn. Kai jį pakėlė, jis buvo nebegyvas. Nulipęs žemyn, Paulius pasilenkė ir, apglėbęs jį, tarė: „Nekelkite triukšmo, gyvybė tebėra jame.“ Vėl užlipęs aukštyn, jis laužė ir valgė duoną. Dar ilgai jis kalbėjo, ligi pat aušros, ir tada iškeliavo. O jaunuolį atvedė gyvą, ir tai buvo nemenka paguoda.

2014 m. birželio 27 d., penktadienis. Jer 20,7-11

Tu mane suvedžiojai, VIEŠPATIE,
ir aš leidausi suvedžiojamas.
Tu buvai stipresnis už mane
ir nugalėjai.
Aš nuolat traukiamas per dantį,
kiekvienas šaiposi iš manęs.
Kalbėdamas, turiu rėkti,
turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“
VIEŠPATIES žodis man atnešė
nuolatinę užgaulę ir pajuoką.
Bet kai sakau: „Užmiršiu jį!
Jo vardu daugiau nebekalbėsiu!“ ­
Jis būna kaip ugnis,
įsiliepsnojusi mano širdyje,
užsklęsta mano kūne.
Visomis jėgomis stengiuosi jį nuslopinti,
bet nepajėgiu.
Girdžiu minioje šnabždant: „Siaubas visur!
Įskųskite jį! Įskųskime jį!“
Juk visi mano bičiuliai laukia,
kad padaryčiau klaidingą žingsnį:
„Galbūt jis įsipainios į pinkles;
tada jis bus mūsų rankose
ir galėsime jam atsikeršyti!“
Bet VIEŠPATS su manimi tarsi galingas gynėjas,
todėl mano persekiotojai suklups ir nenugalės.
Baisi gėda juos lydės, nes jiems negali pasisekti!
Vien amžiną, neužmirštamą negarbę jie užsitraukė.

Birželio mėnesio eilutė

Dvasios vaisius yra 

meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, 

gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. 

                                                                                                (Gal 5,22-23a)

2014 m. birželio 26 d., ketvirtadienis. Tit 1,1-9

Paulius, Dievo tarnas ir Jėzaus Kristaus apaštalas, kad vestų Dievo išrinktuosius į tikėjimą bei maldingumą atitinkančios tiesos pažinimą su amžinojo gyvenimo viltimi – jį tiesakalbis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus, o atėjus nustatytam metui, apreiškė savo žodį, man patikėtą skelbti Gelbėtojo Dievo valia, – Titui, tikram savo vaikui bendrame tikėjime: malonė ir ramybė nuo Dievo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo Kristaus Jėzaus!

Aš tam palikau tave Kretoje, kad sutvarkytum, kas buvo likę nesutvarkyta, ir paskirtum kiekvienam miestui vyresniuosius, laikydamasis mano nurodymų: jei kas yra be priekaištų, vieną kartą vedęs, turįs tikinčius vaikus, kurie nekaltinami blogu elgesiu ar neklusnumu. Juk vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas: ne savavaliautojas, ne karštabūdis, ne girtuoklis, ne kivirčius, ne gobšuolis, bet svetingas, trokštantis gero, santūrus, teisingas, šventas, susitvardąs, tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas.

2014 m. birželio 25 d., trečiadienis. Augsburgo konfesijos minėjimas (1530). Mt 10,26-33

Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma.

2014 m. birželio 24 d., antradienis. Šv. Jono Krikštytojo gimimas. Lk 1,57-80

Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

2014 m. birželio 23 d., pirmadienis. Apd 4,8-21

Tada Petras, Šventosios Dvasios įkvėptas, jiems atsakė: „Tautos vadovai ir seniūnai! Jeigu dėl gero darbo ligoniui šiandien mus tardote, kaip jis buvo išgydytas, tai tebūnie jums visiems ir visai Izraelio tautai žinoma: vardu Jėzaus Kristaus Nazariečio, kurį jūs nukryžiavote ir kurį Dievas prikėlė iš numirusių! Tik Jo vardu šis vyras jūsų akivaizdoje stovi sveikas. Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti.“

Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, žiūrėdami į stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais. Tuomet liepė jiems pasišalinti iš teismo tarybos, o patys ėmė tartis: „Ką daryti su šitais žmonėmis? Juk visiems Jeruzalės gyventojams aiškiai žinomas jų padarytas stebuklas, ir mes to negalime nuneigti. Bet kad dalykas neišplistų žmonėse, griežtai uždrauskime, kad jie niekam nekalbėtų tuo vardu.“

Ir vėl juos pasišaukę, jie prisakė, kad šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu. Tačiau Petras ir Jonas 

jiems atsakė: „Spręskite patys, ar teisu Dievo akivaizdoje jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Prigrasinę jie paleido juos, nes nerado už ką bausti. Be to, jie bijojo žmonių, nes visi garbino Dievą už įvykusį stebuklą.

2014 m. birželio 22 d. 1 sekmadienis po Trejybės. Lk 16,19-31

„Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius.