Follow by Email

2014 m. birželio 30 d.

2014 m. birželio 30 d., pirmadienis. Jn 4,5-18


Taigi Jis užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą.

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo tarpu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi Tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė:

„Jei tu pažintum Dievo dovaną
ir kas yra Tas, kuris tave prašo:
‘Duok man gerti’, ­
rasi pati būtum Jį prašiusi,
ir Jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk Tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur Tu imsi gyvojo vandens? Argi Tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ 

Jėzus atsakė:

„Kiekvienas, kas geria šitą vandenį,
ir vėl trokš.
O kas gers vandenį, kurį aš duosiu,
tas nebetrokš per amžius,
ir vanduo, kurį jam duosiu,
taps jame versme vandens,
trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą