Follow by Email

2014 m. spalio 30 d.

Apie asmeninę išpažintį dr. M. Liuterio Didžiajame Katekizme (1529)


Klausytis

Daktaras Martynas Liuteris visą gyvenimą praktikavo asmeninę išpažintį.
Jo mokymas vienareikšmiškas: Aš niekam neleisiu atimti ir panaikinti asmeninės išpažinties ir neiškeisčiau jos į jokius pasaulio turtus, nes aš žinau, kokią stiprybę ir paguodą ji man suteikė. Jis pamokslavo: Aš gerai pažįstu velnią. Jei pažinotumėte jį, kaip kad aš, jūs nebūtumėte taip greitai paleidę asmeninę išpažintį pavėjui. Ir rašė apie išpažintį: Ji naudinga ir būtina, nes tai yra vaistas kenčiančioms sąžinėms, kuriam niekas neprilygsta.


Iš Liuterio Didžiojo Katekizmo:
Jei tai bū­tų aiš­kiai iš­dės­ty­ta ir parody­ta bū­ti­ny­bė, tai ne­rei­kė­tų tiek daug vers­ti ir spaus­ti. Ta­da kiekvieną jo paties są­ži­nė pakankamai spir­tų ir tiek bai­mės įva­ry­tų, kad jis džiaugtųsi šiuo lo­biu ir elg­tų­si lyg vargšas elgeta, iš­gir­dęs, jog kur nors duodama gausi išmalda; jis kiek įkabindamas ten lėktų, kad tik nepražiopso­tų.

Apie iš­pa­žin­tį mes vi­są lai­ką mokėme, kad jos tu­ri bū­ti ei­na­ma savo no­ru. Visų blo­giau­sia, kad nie­kas nemo­kė ir ne­iš­ma­nė, kas ta išpažintis, ar­ba ko­kia ji naudinga ir guo­džian­ti. Bet tai jau žino kiek­vie­nas, ir, de­ja, nau­do­ja­si laisve, lyg jau iš­vis nebereikė­tų ei­ti išpažin­ties.

Ki­tiems žmo­nėms, mie­lai mū­sų besiklau­san­tiems, pri­va­lo­me nuolat skelb­ti pamoks­lą ir juos budin­ti, vilio­ti bei kvies­ti, kad šiam brangiam ir paguo­džian­čiam lobiui, mums Evangeli­jos pasiū­ly­tam, jie ne­leis­tų niekais nu­ei­ti.

Iš­pa­žin­tis re­mia­si dviem dalykais.

Pir­mas yra mū­sų dar­bas ir veik­la, kad aš ap­gai­liu savo nuo­dė­mes ir trokš­tu pa­guo­dos bei atgaivos sa­vo sie­lai.

Ant­ras yra dar­bas, atliekamas Dievo, ku­ris per žo­dį, įde­da­mą į žmogaus lū­pas, iš­va­duo­ja mane iš ma­no nuodė­mių, ir tai svar­biau­sia bei tau­riau­sia, kas ją pa­da­ro to­kią mielą ir guodžian­čią.

To­dėl mums rei­kia tai ver­tin­ti taip, kad sa­vo dar­bą men­ku, o Dievo žo­dį di­džiu lai­ky­tu­me, ir eitume išpažinties ne lyg bran­gaus dar­bo at­lik­ti ir Jam įsi­teik­ti, bet tik norėdami iš Jo gau­ti ir priim­ti.

Tau nebūti­na at­ei­ti ir sa­ky­ti, koks tu die­vo­bai­min­gas ar blo­gas. Jei tu krikš­čio­nis, tai aš ir taip šitai ži­nau, o jei ne, tai apie tai dar ge­riau žinau. Bet čia svar­bu, kad sa­vo bė­dą išpasakotum ir leis­tum tau pa­dė­ti ir šir­dį bei są­ži­nę pra­džiu­gin­ti.

Iš­pa­žin­ties nie­kas ne­tu­ri ta­vęs vers­ti įsa­ky­mais, bet mes sa­ko­me taip: Kas krikš­čio­nis ar­ba toks mielai norė­tų bū­ti, tas gau­na čia gerą patarimą, kad ei­tų ir pa­si­im­tų brangų­jį lobį.

Ta­čiau mes įspė­ja­me: Ne tam tau rei­kia ei­ti iš­pa­žin­ties ir išpasako­ti savo rū­pes­tį, kad to­kiu dar­bu nuopel­ną įgytum, bet tam, kad pasiklau­sy­tum, kas Die­vo pa­lie­pi­mu tau bus pa­sa­ky­ta.

Šį žo­dį, nuo­dė­mių at­lei­di­mą, tu priva­lai la­bai ver­tin­ti ir bran­gin­ti kaip ypa­tin­gą, di­de­lį lo­bį, ku­rį rei­kia pri­im­ti su vi­sa gar­be ir dėkingu­mu.

Mes ne­sa­ko­me, kad rei­kia žiū­rė­ti, koks tu pil­nas pur­vo, ir žvilgčio­ti į tai, kaip į veid­ro­dį, bet pata­ria­me ir sakome: Jei esi neturtingas ir vargšas, tai eik ir gerk šiuos gydomuo­sius vaistus. Kas jau­čia sa­vo var­gą ir bė­dą, tas grei­čiau­siai pats įgaus to­kio no­ro, kad lėks te­nai su džiaugs­mu. O kas į tai dė­me­sio ne­krei­pia ir ne­at­ei­na patys, tuos ir mes pa­lie­ka­me li­ki­mo valiai. Bet te­gul jie žino, kad krikščio­ni­mis mes jų ne­lai­ko­me.

Trum­pai ta­riant, apie jo­kią prievartą ne­no­ri­me nė gir­dė­ti. Bet kas mū­sų pa­moks­lo ir įspė­ji­mo neklau­so ir nepai­so, su tuo ne­tu­ri­me nie­ko bendra, toks nie­ko ne­tu­ri gau­ti nė iš Evan­ge­li­jos.

Jei bū­tum krikš­čio­nis, tai tu­rė­tu­mei džiaug­tis ir tuo, kad ga­li per šim­tą my­lių dėl šio gėrio nu­bėg­ti, ir ne vers­ti sa­ve įkal­bi­nė­ti, o ateiti ir mus priversti. Mat čia prie­var­ta tu­ri bū­ti ap­gręž­ta, kad tai tap­tų įsa­ky­mu mums, o lais­ve – tau; mes nie­ko neva­ro­me, bet leidžia­me mus spausti ly­giai taip, kaip esa­me spaudžia­mi saky­ti pamoks­lus ir teik­ti sakramentus.

To­dėl ra­gin­da­mas ei­ti iš­pa­žin­ties, da­rau ne ką ki­ta, kaip ska­ti­nu bū­ti krikš­čio­ni­mi. Jei man tai pa­vyks­ta, vadi­na­si, pa­vyks­ta ta­ve ir prie išpažinties at­ves­ti.

Mat kas trokš­ta bū­ti pa­mal­dus krikščio­nis ir at­si­kra­ty­ti sa­vo nuodėmių bei tu­rė­ti ty­rą są­ži­nę, tas jau pa­ju­to tikrą al­kį ir troš­ku­lį, to­dėl grie­bia duo­ną kaip per­se­kio­ja­ma elnė, svi­li­na­ma kait­ros ir alinama troš­ku­lio, kaip pa­sa­ky­ta psal­mė­je: Kaip el­nė ilgisi tekančio van­dens, taip aš ilgiuo­si Ta­vęs, Die­ve, t.y. taip aš su baime ir ne­ri­mu trokš­tu Die­vo žo­džio ar­ba nuo­dė­mių atleidimo, sak­ra­men­tų ir t.t.

Tai bū­tų tei­sin­gas mo­ky­mas apie iš­pa­žin­tį, jei bū­tų ga­li­ma tokį norą ir to­kią mei­lę tam uždeg­ti, kad žmo­nės čia at­ei­tų ir mums iš pas­kos bėg­tų la­biau, ne­gu no­rė­tu­me. Pakelki­me ran­kas, pašlovin­ki­me Dievą ir pa­dė­ko­ki­me Jam, kad to­kį paži­ni­mą ir to­kį gė­rį pa­sie­kė­me.


Apie išpažintį galime skaityti ir mūsų Bažnyčios giesmyne Krikščioniškos giesmės, susiradę Liuterio MAŽOJO KATEKIZMO Penktąją dalį.

Kas yra išpažintis? Išpažintis susideda iš dviejų dalių: pirmoji, kai mes išpažįstame savo nuodėmes, ir antroji, kai mes gauname iš kunigo nuodėmių atleidimą taip, tarsi tai būtų iš paties Dievo ir ne abejojame, bet tvirtai tikime, kad mūsų nuodėmės yra taip atleidžiamos ir Dievo akivaizdoje danguje.

Kokias nuodėmes išpažinti? Mes turime suvokti, kad prieš Dievą esame kalti dėl visų nuodėmių, netgi dėl tų, kurių mes patys nesuprantame – taip, kaip tai darome maldoje „Tėve mūsų“, tačiau kunigui turime išpažinti tik tas nuodėmes, apie kurias patys žinome ir širdyje gailimės.

Kokios tai nuodėmės? Daryk tai pagal Dešimt Dievo įsakymų. Ar nebuvai klastingas, netikintis, tingus, barningas, ar neįžeidei tyčia kitą savo žodžiu ar darbu, ar nevogei, nebuvai aplaidus, nerūpestingas, ar nepakenkei kam nors?

Kai tau reikia nuodėmių atleidimo, eik pas savo kunigą ir kalbėk taip: „Aš prašau išklausyti mano išpažintį ir paskelbti man Dievo vardu nuodėmių atleidimą“. Išsakyk jam visa, kas slegia tavo širdį. Įdėmiai išklausyk, ko jis tave moko ir kaip guodžia tave Dievo žodžiu, kaip po to Dievo vardu skelbia tau nuodėmių atleidimą tokiais žodžiais: „Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir Jo paliepimu aš atleidžiu tau tavo nuodėmes vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Eik ramybėje!”

Martynas Liuteris. Didysis Katekizmas, 2003
Krikščioniškos giesmės, 2007

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą