Follow by Email

2019 m. vasario 2 d.

Vasario 2 d. Jėzaus pašventimas ir Marijos įvedybos. Simeono giesmė (Nunc dimittis)


Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
     nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
     kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir Tavosios Izraelio tautos garbę.




Šiandien minime Jėzaus pašventimą ir Marijos įvedybas. Tai šventė, kuri minima vasario antrąją, praėjus 40 dienų po Kalėdų - Kristaus Gimimo šventės.

Šventę, turinčią senas ištakas ir įvairias tradicijas kitose bažnyčiose (tokias kaip šviesos procesijos, pamaldos žvakių šviesoje, žvakių šventinimas), vadinamą pašvęstojo gyvenimo diena, susitikimo su Viešpačiu diena, o Lietuvoje – ir grabnyčiomis, Liuteronų bažnyčia mini gana santūriai.

Šiandien skaitome Malachijo pranašystę: Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškoteLaišką hebrajams: Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes ir Evangeliją pagal Luką apie Jėzaus paaukojimą šventykloje:

     22 Pasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, 23 - kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, ­- 24 ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.
     25 Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. 26 Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. 27 Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, 28 Simeonas Jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
     29 Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
     leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
     30 nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
     31 kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
     32 šviesą pagonims apšviesti
     ir Tavosios Izraelio tautos garbę.
     33 Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama. 34 O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai Šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - 35 ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, - kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ (Lk 2,22-35)

Evangelijoje girdime Simeono giesmę Nunc dimittis (lot.). Kasdieniame maldos gyvenime tai yra paskutinė, naktinė malda prieš poilsį, ir, jei tokia Dievo valia šiąnakt, – prieš mirtį.

Ši trumpa, jaudinanti malda labai tinka užbaigti dienai. Tai – išėjimo malda, prašant ramybės nakčiai ir gyvenimo pabaigai, mat miegas – mirties provaizdis. Tai budinčio žmogaus kreipimasis, kuris nori pailsėti po varginančios sargybos. Arba – svečio atsisveikinimas, susirengus eiti namo. Melsdamiesi Simeono žodžiais, mes kaip ir jis priimame Viešpaties išganymą ir išpažįstame savo tikėjimą, kad Kristuje išsipildė Dievo pažadas išgelbėti viso pasaulio žmones.

Šiandien – pusiaukelė tarp trumpiausios metų dienos ir pavasario lygiadienio. Žvakės liepsna gali padėti nuskaidrinti šį dar tamsoką laiką. Tegul ji ne šiaip dega, bet apšviečia Šventojo Rašto, giesmės, maldos žodžius, kad, sutikę ir priėmę Viešpatį, ramūs giedotume kartu su senoliu Simeonu. Kad naktis būtų tikrai apšviesta.

Pgl. Liuterio Rido „Liuteroniškąją liturgiją“. 
XFM, 2014


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą