Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir Tavosios Izraelio tautos garbę.
Vasario 2-ąją - šventė: Jėzaus pašventimas ir Marijos įvedybos.
Romos katalikų bažnyčioje vadinama "Kristaus Paaukojimu", "Grabnyčiomis" (šventinamos žvakės) - tai yra ir "Pašvęstojo gyvenimo diena" (meldžiamasi už vienuolius); Stačiatikių bažnyčioje ši šventė vadinama "Viešpaties sutikimu".
Šventę, turinčią senas ištakas ir įvairias tradicijas (tokias kaip šviesos procesijos - Simeono ir Onos pavyzdžiu pasitinkant Viešpatį; pamaldos žvakių šviesoje, žvakių šventinimas, prisimenant Šviesą pagonims apšviesti), vadinamą pašvęstojo gyvenimo diena, susitikimo su Viešpačiu diena, o Lietuvoje – ir grabnyčiomis, Liuteronų bažnyčia mini gana santūriai. Anglų kalba žvakių šventinimo liturgiją ir kt. adiaforą (tai, kas nei privaloma, nei draudžiama pamaldose) rasite čia: Gottesdienst.
Tądien skaitome Malachijo pranašystę:
Staiga ateis į savo šventyklą Viešpats, kurio jūs ieškote.
Laišką hebrajams:
Todėl Jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už tautos nuodėmes.
Evangeliją pagal Luką apie Jėzaus paaukojimą šventykloje:
Pasibaigus Mozės įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas Jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,
leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje:
šviesą pagonims apšviesti
ir Tavosios Izraelio tautos garbę.“
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai Šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, - kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Lk 2,22-35
Simeono giesmė. Rembrandt, 1631
Evangelijoje girdime Simeono giesmę Nunc dimittis (lot.). Kasdieniame maldos gyvenime tai yra paskutinė, naktinė malda prieš poilsį, ir, jei tokia Dievo valia šiąnakt, – prieš mirtį. Kai kurių šalių liuteronų bažnyčiose kalbama / giedama pamaldose, priėmus Šventąją Vakarienę.
Ši trumpa malda labai tinka užbaigti dienai. Tai – išėjimo malda, prašant ramybės nakčiai ir gyvenimo pabaigai, mat miegas – mirties provaizdis. Tai budinčio žmogaus kreipimasis, kuris nori pailsėti po varginančios sargybos. Arba – svečio atsisveikinimas, susirengus eiti namo. Melsdamiesi Simeono žodžiais, mes, kaip ir jis, priimame Viešpaties išganymą ir išpažįstame savo tikėjimą, kad Kristuje išsipildė Dievo pažadas išgelbėti viso pasaulio žmones.
Vasario 2 d. – pusiaukelė tarp trumpiausios metų dienos ir pavasario lygiadienio.
Giesmė "Leisk, Viešpatie, ramybėje" yra ČIA ("Krikščioniškos giesmės" Nr. 135)
Giesmė "Ramiai, džiugiai Dievo valia" yra ČIA ("Yra Mergelė man brangi" Nr. 42 ir 43)
Šią dieną Simeonas Jį
Šventovėje regėjo,
Kai Motina pirmagimį
Pašvęsti Dievui ėjo.
Aš Jo ieškosiu žodyje,
Patirsiu Jį tikėjime,
Kuris palaimą duoda.
shopfarmersdaughter nuotr.
Pgl. Luther D. Reed „Liuteroniškąją liturgiją“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą