Apie vaikų (kūdikių) Krikštą Liuterio Didžiajame Katekizme (1529)

Vilniaus liuteronų bažnyčios krikštykla. Kristinos Kuodienės nuotr., 2018

Daugiau apie Krikštą rasite ČIA.

Skaitome daktaro Liuterio Didįjį Katekizmą, parašytą 1529 m., lietuvių kalba pirmą kartą išleistą 1899 m. Tilžėje, o mūsų laikais – 2003 m. Kaune.

Skelbti Dievo žodį ir teikti Sakramentus – Bažnyčios misija. Liuteronų Bažnyčia moko, kad yra du Viešpaties įsteigti Sakramentai: Krikštas ir Šventoji Vakarienė (Eucharistija, Komunija). Taigi, IV dalis: Apie vaikų Krikštą.

Ar jie taip pat tiki ir ar jie teisėtai krikštijami? Į tai atsakysime paprastai: kas nemokytas, tas tepalieka šį klausimą ramybėje ir tesiunčia jį mokytiems. Bet jei tu nori atsakyti, atsakyk taip:

Tai, kad vaikų Krikštas Kristui malonus, pakankamai įrodo Jo paties veikla, būtent, kad Dievas daugelį jų padaro šventais ir davė Šventąją Dvasią tiems, kurie buvo pakrikštyti, ir šiandien dar daug tokių, iš kurių matyti, kad jie turi Šventąją Dvasią tiek dėl mokymo, tiek dėl gyvenimo; taipgi ir mums Dievo malone duota, kad mes galime aiškinti Raštą ir pažinti Kristų, o tai negali vykti be Šventosios Dvasios. Bet jei Dievas nepriimtų vaikų Krikšto, tai nė vienam jų nesuteiktų Šventosios Dvasios ar net jos dalelės; vadinasi, per tokį ilgą laiką iki pat šios dienos negalėtų būti žemėje nė vieno žmogaus, kuris būtų krikščionis. Bet kadangi Dievas patvirtina Krikštą, duodamas savo Šventąją Dvasią, kaip matyti kai kurių Bažnyčios tėvų asmenyse, (...) pakrikštytų vaikystėje, ir šventoji krikščionių Bažnyčia nežlugs iki pasaulio pabaigos, tai jie priversti pripažinti, kad vaikų Krikštas Dievui malonus. Juk Jis negali pats sau prieštarauti arba padėti melui ir suktybei, dar ir suteikdamas tam savo malonę ir Dvasią. Tai beveik geriausias ir stipriausias įrodymas paprastiems ir nemokytiems žmonėms. Mat šios dalies: „Tikiu šventąją krikščionių Bažnyčią, šventųjų bendravimą ir t.t.“ iš mūsų niekas neatims ir nepanaikins.

Toliau sakome, kad mums nėra labai svarbu, ar krikštijamasis yra tikintis ar netikintis, nes dėl to Krikštas netampa neteisėtu; mat viskas priklauso nuo Dievo žodžio ir įsakymo. Tiesa, tai griežtokai pasakyta, tačiau visiškai paremta tuo, ką aš jau sakiau, kad Krikštas yra ne kas kita, kaip vanduo ir Dievo žodis šalia vienas kito ir drauge vienas su kitu; tai reiškia, kad jei žodis yra su vandeniu, tai Krikštas teisėtas net be tikėjimo. Mat mano tikėjimas Krikšto nesukuria, jis priima Krikštą. O Krikštas netaps neteisėtu dėl to, kad bus neteisingai priimtas ar panaudotas, nes jis (kaip sakyta) susietas ne su mūsų tikėjimu, bet su žodžiu. (...) Panašiai ir nevertai einantys Komunijos priima tikrą sakramentą, nors ir netiki.

(...)

Jei vaikai ir netikėtų, o taip vs dėlto nėra, kaip dabar įrodyta, tai Krikštas vis vien būtų teisėtas. (...) Kaip mums galėtų ateiti į galvą, kad Dievo žodis ir tvarka neteisėti dėl to, kad mes neteisingai juos panaudojame?

Todėl sakau, kad jei netikėjai, tai dabar įtikėk ir sakyk: „Krikštas buvo teisėtas, bet aš, deja, jį neteisingai priėmiau“. Juk ir aš pats, ir visi besikrikštijantys Dievo akivaizdoje turi kalbėti taip: „Ateinu savo tikėjime ir kitų tikėjime, tačiau negaliu pasikliauti tuo, kad tikiu ir kad daug žmonių už mane meldžia, bet pasikliauju tuo, kad tai Tavo žodis ir įsakymas“. (...) Remiuosi ne savo tikėjimu, bet Kristaus žodžiu; ar būčiau stiprus, ar silpnas, pavesiu tai Dievo valiai.

Lygiai taip elgiamės ir su vaikų Krikštu – nešame kūdikį pakrikštyti, manydami ir vildamiesi, kad jis tiki, ir meldžiame, kad Dievas duotų jam tikėjimą; bet ne dėl to mes jį krikštijame, o tik dėl to, kad Dievas taip liepė. Kodėl? Todėl, kad žinome, jog Dievas nemeluoja. Aš ir mano artimas, ir apskritai visi žmonės gali klysti ir apgauti, bet Dievo žodis negali būti klaidingas.

(...)

O klaidingas vartojimas nepanaikina dalyko, bet jį patvirtina. Mat jei jis pats savaime nebūtų teisingas, nebūtų galima jo neteisingai panaudoti ir nusidėti.

Todėl tebus galutinai nuspręsta, kad Krikštas visą laiką išlieka teisėtas ir visiškai galioja, net jei tik vienas vienintelis žmogus būtų pakrikštytas, ir tas pats netikėtų kaip reikiant. Mat žmogus nepajėgus pakreipti ir pakeisti Dievo tvarką ir žodį.

Galiausiai taip pat reikia žinoti, ką Krikštas reiškia ir kodėl Dievas kaip tik tokį išorinį ženklą ir veiksmą paskyrė šiam sakramentui, kuriuo mes ir priimami į krikščioniją.

Veiksmas, arba judesys, yra toks, kad mes visiškai panardinami į vandenį, o paskui vėl ištraukiami. Šiedu veiksmai, panardinimas ir iškėlimas, nurodo į Krikšto galią ir veikimą, kurie yra ne kas kita, kaip senojo Adomo numarinimas, paskui naujo žmogaus prisikėlimas iš numirusių; šiedu veiksmai turi vykti mumyse visą gyvenimą, tad krikščioniškasis gyvenimas yra ne kas kita, kaip kasdienis Krikštas, vieną kartą prasidėjęs ir nuolat besitęsiantis. Mat nepaliaujamai turi būti iššluojama visa, kas kyla iš senojo Adomo, kad išryškėtų tai, kas priklauso naujam [žmogui]. Kas gi tas senasis žmogus? Jis įgimtas mums nuo Adomo: piktas, priešiškas, pavydus, neskaistus, šykštus, tingus, pasipūtęs, net netikintis, apsėstas visų ydų ir iš prigimties neturintis savyje nieko gero. Mums einant į Kristaus karalystę, tų ydų kasdien turi mažėti, kad juo toliau, juo švelnesni, kantresni, romesni mes taptume, vis labiau nugalėtume gobšumą, neapykantą, pavydą ir pasipūtimą.

Toks yra teisingas Krikšto panaudojimas tarp krikščionių, išreiškiamas vandens Krikštu. Jei tai neįvyksta ir jei senajam žmogui atiduodamos vadelės, kad jis tik stiprėja, tai jau reiškia ne pasinaudoti Krikštu, bet veikti prieš Krikštą. Mat gyvenantys ne Kristuje negali nieko kito, kaip tik kasdien darytis vis blogesni, kaip ir priežodyje sakoma, ir tai tiesa: „Vis blogiau ir blogiau; juo toliau, juo pikčiau“. Jei kas prieš metus buvo pasipūtęs ir gobšus, tai šiemet jis dar išdidesnis ir gobšesnis, taigi yda nuo jaunumės auga kartu su juo ir tarpsta. Mažas vaikas neturi ypatingų ydų, bet užaugęs pasidaro nedoras ir neskaistus; suaugęs į vyrą, jau turi tikrų ydų, juo toliau, juo daugiau.

Todėl senojo žmogaus prigimtis nevaržomai veši, jei ji netramdoma ir neslopinama Krikšto galia. Ir priešingai, jei žmonės tampa krikščionimis, ji kasdien menkėja, kol galiausiai visai sunyksta. Tai reiškia iš tikrųjų panirti Krikšte ir kasdien vėl išnirti. Tad išorinis ženklas pastatytas ne tik tam, kad galingai veiktų, bet ir kad šį tą reikštų. Kur tikėjimas su savo vaisiais, ten ne tik simbolis, bet ir veikimas; o kur nėra tikėjimo, ten lieka vien nevaisingas ženklas.

Ir čia tu matai, kad Krikštas tiek savo galia, tiek savo simboline reikšme apima ir trečią sakramentą, pavadintą Atgaila, kuri iš tikro yra ne kas kita, kaip Krikštas. Mat ką gi reiškia Atgaila, jei ne rimtai pulti senąjį žmogų ir įžengti į naują gyvenimą? Todėl jei gyveni Atgailoje, tai esi Krikšte, ne tik reiškiančiame naują gyvenimą, bet ir veikiančiame, keliančiame ir genančiame; juk jame suteikiama malonė, dvasia ir galia senąjį žmogų sutramdyti, kad rastųsi ir stiprėtų naujasis.

Todėl Krikštas visuomet išlieka, ir net jei kas nuo jo atkrenta ir nusideda, tai vis tiek mes galime bet kuomet jį pasiekti, kad vėl įveiktume senąjį žmogų. Tačiau vandeniu mūsų nebereikia aplieti; juk jei ir šimtą kartų būtume vandenin panardinti, tai vis tiek esama tik vieno vienintelio Krikšto; veiksmas ir simbolinė reikšmė tęsiasi ir išlieka. Taigi Atgaila yra ne kas kita, kaip grįžimas ir vėl žengimas į Krikštą: kartojama ir vykdoma tai, kas pirma buvo pradėta, bet paskui užmesta.

(...)

Taigi matyti, koks didingas ir puikus dalykas yra Krikštas; jis išplėšia mus velniui iš nasrų, padaro Dievo nuosavybe, nuslopina ir pašalina nuodėmę, be to, kasdien stiprina nująjį žmogų ir nuolat yra veiksmingas bei pasilieka, kol mes iš šito vargo ateisime į amžinąją karalystę.

Todėl kiekvienas tesirūpina Krikštu kaip savo kasdieniu drabužiu, kuriuo apsitaisęs nuolatos turi vaikščioti, kad visą laiką išliktų tikėjime ir jo vaisiuose, kad pažabotų senąjį žmogų ir augtų naujajame. Mat jei norime būti krikščionys, tai turime atlikti tai, dėl ko esame krikščionys; tad jei kas nuo to atkrinta, tai vėl tesugrįžta. Juk kaip Kristus, malonės sostas, nepasitraukia nuo mūsų ir nedraudžia mums vėl pas jį ateiti, nors mes ir nusidedame, taip išlieka ir visi jo turtai bei visos dovanos. Kaip kartą Krikštu buvo gautas nuodėmių atleidimas, taip jis kasdien išlieka, kol esame gyvi, t.y. kol su savimi senąjį žmogų ant kupros nešiojamės.

Martynas Liuteris. DIDYSIS KATEKIZMAS (1529)