Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro?! Nieku būdu! Jis Mozei sako:
Aš pasigailėsiu to,
kurio norėsiu pasigailėti,
ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti.
Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo pasigailinčiojo Dievo. Juk Raštas faraonui sako: Aš tam išaukštinau tave, kad per tave parodyčiau savo galybę ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. Vadinasi, ko Jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina.
Gal man prikiši: „O už ką tada Jis mane bara? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?“ Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi lipdinys klausia lipdytoją: „Kam mane tokį padarei?!“ Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą puošnų, o kitą paprastą?! Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir padaryti žinomą savo galybę, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, kad parodytų ir savo šlovės lobius gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė garbei... Kaip tuos pastaruosius, taip ir mus Jis pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių.
Dievas kalba Ozėjo lūpomis:
Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta
ir nemylimą – mylima.
Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta:
„Jūs ne manoji tauta“,
ten jie bus vadinami „gyvojo Dievo vaikais“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą