Follow by Email

2017 m. balandžio 27 d.

Blausus kaimyno liuterono atspindys žemaičio sąmonėje

Rimos Liorančienės nuotr.

Rimvydo Valatkos pranešimas, skaitytas 2013 m. rugsėjį Neringos savivaldybės surengtoje konferencijoje „Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai 125-eri metai: istorija ir dabartis“.

Bandau įsivaizduoti – pabandykim kartu – ne, ne Nidą prieš 125 metus, nes tas būtų pernelyg įprasta, o 1611 m. rudens rytą kiek tolėliau nuo čia esančiame Kartenos miestelyje, į ką tik pastatytą bažnyčią sekmadieni renkasi žemaičiai liuteronai. Taip, būtent liuteronai, nes Kartenos katalikai savo bažnyčią pasistatys tik 1634-aisiais, taigi tik po 23 metų.

Ir supranti, kad tas vaizdinys – žemaitis liuteronas – sunkiai pasiduoda sušildomas net ir lakiai vaizduotei. Per keturių amžių rūką sunku beįžvelgti tai, kas greitai gali išnykti ir Nidoje, Priekulėje ar Kintuose.

Kartena yra tas atvejis, kuris sako, kad galėjo būti kitaip. Kad šiandien čia susirinkę galėjome kalbėti ne apie blausų liuterono, kuris būtinai įvardijamas prūsu arba latviu, vaizdinio atspindį žemaičio sąmonėje, o apie žemaitį liuteroną.

Ir Palangos katalikų bažnyčios, kuri tik prieš pat XVI a. pabaigą buvo atimta iš evangelikų, istorija sako, kad, kitaip įvykiams pasisukus, galėjo būti kitaip. Kad liuteronas čia galėjo būti ne svetimas. Ne prūsas ar latvis, kaip mano kaime buvo įprasta sakyti, o lietuvis ir žemaitis.

Tik ar galėjo būti kitaip?

Grįždamas atgal į savo vaikystę ir paauglystę, tik jau su turimu žinių bagažu, galėčiau pasakyti, jog dar ir prieš keturiasdešimt metų šitą klausimą visai įmanoma buvo atsakyti teigiamai.

Ne Mažojoje Lietuvoje, o tarp Palangos ir Kretingos bei aplinkui yra daug kaimų, kuriuose dar pakankamai gausiai gyventa liuteronų. Darbėnai ir Virkštininkai, Kiauleikiai, Rūdaičiai, Joskaudai, Mišučiai ir Raguviškiai. Tai vis kaimai, kuriuose būta evangelikų, kurie kaimynams buvo mažumėlę svetimi.

Bet ar tikrai svetimi? Jei ne svetimi, tai kokie? Kažkokie kitokie. Kasdienybėje – lyg ir tokie pat. Einantys lažą į tą patį kolchozą. Sėdantys prie to paties Bieloruso vairo. Leidžiantys ratu faustpatronį – kaip tada vadino vengriško vyno butelį erdvėje nuo Kalotės iki Užpelkių.

Dar prieš keturis dešimtmečius liuteronų pėdos čia jei ir buvo tik kaip punktyras, tai kaip labai ryškus ir giliai įspaustas žemėje punktyras.

Prisimenu, tai buvo 1965, o gal ir 1966 m. lapkritis arba gruodis, kai su tėvais važiuojame į Kalotę, kur tėvo pusseserė, po karo su šeima iš Želvių atvykusi į ištuštėjusių lietuvininkų kaimą, krikštija savo atžalą. Prisimenu į vaikišką atmintį giliai įsirėžusias nekrikštyniškas stalo šnekas, kad štai pusė prie šio stalo sėdinčiųjų jau pardavę namus. Išvažiuoja į Vokietiją.

Kodėl į Vokietiją? Klausiu tėvo, juk jie ne vokiečiai. Prūsai jie, – atsako tėvas, susidauždamas su žemaičiu iš kairės ir su prūsu iš dešinės.

Įsirėžia tas vaizdas ir lieka – kaip kokia maža Robinzono Kruzo sala neaprėpiamame Katalikų tapatybės vandenyne. Kurio kitame gale – klasiokė Milda Enzinaitė ir kaip pro rūką – Rūdaičių aštuonmetės sporto pažiba Mikė Trakys ar kitas iš Trakių gausios giminės. Kita tokia pat mažytė sala. Rūdaičių liuteronų pavardės – Bruzdeilinai, Labotakiai, Trakiai, Enzinai. Taip pat prūsai, kaip ne kartą girdėjau kalbant savo tėvus.

Paskui po kokio dešimtmečio jau Palangos vidurinėje netoli manęs klasėje sėdės Hilda Tuklerytė, kurią daug kas vadins latve, nors latviškai ji ir nemokėjo.

Sugrįžus mintimis į Rūdaičius, Virkštininkus artą pačią Karteną, nugara pajunti praradimus ne istoriniame, o savo paties amžiuje. Liuteroniški punktyrai, prieš keturiasdešimt metų vaiko akimis stebėti iš kelių metrų atstumo, jau beveik užaugo užmaršties žole.

Ne tik šis regionas yra tapęs katalikišku, o gal dar tikriau – pagonišku ir ateistišku. Net ir apie Šilutę ar Vilkyškius liuteroniška tradicija menkai besuvokiama. Kiek kartų šios vietos Žemaitija pavadintos?

Tai kur skirtumai? Jei paklaustum žemaičio, nedaug ką jis galėtų apie savo kaimyną liuteroną pasakyti. Nes gal tie visi skirtumai – tik troboje. Prieš šventes. Kai kepami pyragai pas liuteronus, ir nekepami pas katalikus. Sekmadieniuose. Kai takas pramintas į kitą bažnyčią.

Humanitarinių mokslų daktarė Dainora Pociūtė, gimusi gražiame vokiško stiliaus name ir turėjusi kaimynų ir liuteronų, ir katalikų, prisimena, kad ir jai nuo mažens krito į akis kitokia liuteronų gyvensena. Ir ji atkreipia dėmesį į tą liuteronus gaubusį paslaptingumą ir disciplinuotą gyvenimą, kurio neturi katalikiška tradicija.

Štai ir atsakymas apie atspindį žemaičio sąmonėje: paslaptis ir disciplina. Tačiau kiek reikėjo pažinti pasaulį ir noro suprasti, kad galėtum prie tų dviejų kategorijų prisikasti. Kiek žemaičių prisikasė?..

O jei kas man būtų pasakęs, kad praeis daugybė metų ir aš pats, būdamas jau rašto žmogus, pasirinksiu tą pačią prūsų bažnyčią. Dabar tą kitoniškumą įvardyčiau saviškai, gal net kiek idealizuodamas. Tai – rašto kvapas, M. Liuterio raidžių gutenbergiškas atspaudas. O tada, prieš keturiasdešimt metų, to negalėjau įvardyti. Nors Simonaitytės „Aukštųjų Šimonių likimas“ suskaitytas iki sudriskusių viršelių. Ir visada apimdavo tas pats jausmas – kažkas kitoniško. Traukė kaip paslaptis.

Bet štai kas keista – Mažvydas ir jo akrostichas, Donelaitis, Rėza, Kulvietis ir Rapolionis mokykloje buvo laikomi tikrais lietuviais. Sovietinė ateistinė mokykla savaip išsprendė liuteroniškos ir katalikiškos tapatybių priešpriešą. Jie buvo lietuviai, ir taškas. Tai, kad Donelaitis buvo liuteronų kunigas, kažkaip savaime praslysdavo pro ausis.

Kiek lietuvių net ir šiandien Lietuvoje supranta, kad jei ne prūsai – ne liuteronai, Donelaičio tikrai neturėtume. Nuo mokyklos suolo iki valstybinių palocių girdime sakant: lietuvių literatūros veikėjas Liudvikas Rėza. Bet tas Rėza savęs lietuviu nelaikė, jis save vadino prūsu. Ne etnine, bet pilietinio identiteto prasme. Tapatybė, kurios nebėra. Šalis, kuri mirė.

Bet ir vėl – ar tik sovietmetis čia kaltas?

Ar J. Basanavičius, A. Šapoka ir A. Smetonos tautininkai neprisidėjo kastruojant Donelaitį ir Mažvydą taip, kad jie liko tik su nuoga ir jiems tokia neįprasta tautine tapatybe, tačiau be religinės tapatybės, kuri net paskutinėje pagonių žemėje turi keliskart ilgesnę istoriją ir gilesnes šaknis, nei tautinė, kuriai vos ne vos tik 130 metų? Kaip šiai Nidos bažnyčiai.

Kaip savo naujausioje studijoje grakščiai atskleidžia filosofas Alvydas Jokūbaitis, lietuviai yra ne kas kita, kaip tik šalutinis žemaičių vyskupo M. Valančiaus veiklos produktas – vyskupas viską darė, kad įtvirtintų katalikybę ir kraštą apgyvendintų tikrais katalikais, o iš to netyčia išėjo lietuviai ir lietuvybė.

Todėl jau XIX a. pabaigoje kuriant katalikų draugiją JAV į jos konstituciją buvo įrašytas toks sakinys: „Po vardu lietuvninko nesuprantame kitokio tikėjimo, kaip tik katalikišką“.

Tarsi nujausdama Antrojo pasaulinio karo jai skirtą baisią lemtį, konfesinė tapatybė nei iš vienos, nei iš kitos pusės ilgai nenorėjo užleisti vietą iš pradžių net labai dirbtinei tautinei tapatybei.

Antai dar 1900 m. „Tilžės keleivis“ ragino mažlietuvius nesusidėti su maskoliška ir katalikiška Lietuva. Prūsijos lietuvių laikraščiai, išspausdinę informaciją iš Lietuvos, susilaukdavo gausių savo skaitytojų priekaištų dėl parsidavimo rusams ir didlietuviams.

Tokios nuostatos išliko ir nepriklausomoje Lietuvoje. Antai ministras pirmininkas E. Galvanauskas, atsakinėdamas į Seimo narių klausimus, piktinosi vokiečių dvasininkais, dėl kurių, anot jo, lietuvis, užklaustas, kokios jis tautybės, dažniausiai atsakydavo, kad jis vokietis, o paklaustas, kodėl jis vokietis, atrėždavo, jog taip yra todėl, kad einąs į liuterių bažnyčią.

Tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje didlietuviai į mažlietuvius žiūrėjo ne kaip į tikrus lietuvius, o į tokius apvokietėjusius, nepatriotiškus. Ir ne tik liuteronus. Reformatas M. Yčas savo prisiminimuose rašo, kad „Lietuvos žinios“ nenorėjo įdėti skelbimo, jog reformatų bažnyčioje vyksiančios pamaldos lietuvių kalba.

Tačiau šioje vietoje tenka jau trečią kartą, lyg tikėjimą praradusiam Simonui, ištarti: bet ir vėl. Ar tik sovietizuota ir dar ir smetonizuota sąmonė taip įrėžė kitoniškumo ženklą į liuterono kaktą santykyje su žemaičiu?

Antai 1891 m. rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė taip rašė apie valstiečius: „Dabar daugis iš jų jau patiria, kad jie lietuviai, t.y. žmonės, prigulintieji prie lietuviškos žmonių giminės – ne kiek prastesnės už lenkišką, vokišką arba maskolišką – nes iki šiol mokėjo jie save vadinti tik katalikais arba evangelikais, nežinodami tarp žmonių kito skyriaus, kaip tik tikėjimiško.“

Prieiname riboženklį, kuris aiškiai žymi konfesinės tapatybės erdvę. Erdvę, kurioje beveik iki pat XIX a. pabaigos gyveno visos Europos tautos. Erdvę, kurią žiauriausiu būdu per šešerius metus sunaikino du šlykščiausi pasaulio diktatoriai – Hitleris ir Stalinas.

Ypač Stalinas, kuris galiausiai galutinai sunaikino konfesinės tapatybės teritoriją, įsprausdamas Vidurio ir Rytų Europos tautas – vokiečius, čekus, lenkus, lietuvius – tik į pilkais tautinės tapatybės trinyčiais pažymėtas teritorijas.

„Susipratę lietuviai ėmė raginti žmonėms nepasiduoti nei maskoliams, nei lenkams, nei vokiečiams, bet savo tėvynėj būti patiems šeimininkams. Taip prasidėjo tautos atgimimas,“ – romantiškai šunuodegiaudamas prieš 79 metus 300 000 egz. tiražu išleistoje prezidento Smetonos biografijoje rašo garsus poetas futuristas K. Binkis.

Tais laikais, o, deja, net ir šiais, niekam nekilo mintis paklausti, o kam čia reikėjo atgimti, jei sodžiuje, kaip toje pat Smetonos biografijoje teigia Binkis, „išliko gyva Lietuva“?

Šis maskuojamas ir nutylimas paradoksas išliko, kaip savo puikioje knygoje apie konfesinę tapatybę rašo Virginijus Savukynas, ir modernios lietuvių tautos koncepcijoje, ir istorikų darbuose, ir mokyklos vadovėliuose, ir masinėje sąmonėje.

Nors neišlaiko jokios kritikos, šis paradoksas iki šiol sėkmingai maskuoja tai, kad tuometė lietuvių inteligentija norėjo įkalti valstiečių sąmonėje visiškai naują ir tuo metu tam pačiam valstiečiui nepriimtiną tapatybę, kuri brėžia riebų brūkšnį tarp lietuvio ir kitokių. Šiai naujajai tapatybei nereikėjo nei lenkiškai kalbančio LDK lietuvio, nei reformato bambizo, nei prūso, nei latvio.

Kadangi Valančius, kovodamas už katalikybę, jau buvo sukūręs savo šalutinį produktą – lietuviškai kalbantį ir katalikų bažnyčioje besimeldžiantį valstietį, basanavičinei inteligentijai, neigusiai viską, kas krikščioniška, ir keista J. Basanavičiaus logika ieškojusiai lietuvių kultūros pamato įsivaizduojamoje pagonių kultūroje, beliko susitaikyti su tuo ir pripažinti, kad tikras lietuvis – tai lietuviškai kalbantis žmogus, kuris eina į katalikų bažnyčią. Ir pridursime – gali čia pat tikėti reinkarnacija ir aukštinti pagonių dievus bei pačią pagonybę.

Štai kodėl liuterono paveikslas žemaičio sąmonėje yra toks blausus, o tiksliau kalbant reikėtų sakyti, kad daugeliu atveju tokio vaizdinio apskritai nėra.

Už tai turime būti dėkingi moderniosios lietuvių tautinės tapatybės kūrėjams. Konfesinę tapatybę ir jos galimą simbiotinį ryšį su naująja tautine tapatybe galutinai pribaigė baisieji XX a. izmai – fašizmas ir komunizmas.

1945-aisiais didysis konfesinės tapatybės rūmas subyrėjo po Žukovo ir Rokosovskio armijų pabūklų ir tankų smūgių į smulkius gabalėlius, kurie čia pat, spaudžiami brukamos komunistinės tapatybės, ėmė grimzti į tautinės tapatybės vandenyną.

Dar dvidešimt metų čia, Nidoje, Kalotėje, Anaičiuose, Rudaičiuose ir kitur buvo daugybė liuteronų salų, kurias vaikystėje teko matyti, ramiai mintijant, kad taip buvo iki manęs ir liks po manęs. Bet nebuvo.

Kas lieka?

Atsakymas priklauso nuo to, kas esi ir kaip matai šį pasaulį. Žmogui, kuriam primityvus tautiškumas suteikia visą gyvenimo pilnatvę, klausimų nekyla. Tokių Lietuvoje dauguma.

Žmogui, kuriam atrodo, kad be konfesinės tapatybės Europa yra niekas, nes Europos istorija galiausiai ir yra ne kas kita kaip tik krikščionybės istorija, skauda vien nuo vaizdinio, kas liko iš didžiojo konfesinės tapatybės pasaulio.

Tokių Lietuvoje yra mažuma. Saujelė. Bandančių atsispirti linijiniam laikui. Ištraukti iš tautinės tapatybės vandenyno konfesinės tapatybės šukes – salas: sandėliais paverstas bažnyčias, vargonus, kapines, didžiuosius rašto vyrus, kunigus ir sakytojus. Prūsais vadintus klasės draugus. Kaimynus, kurie kitomis dienomis nei mano tėvai kepdavo pyragus.

Graudu, skauda, beviltiška? Kaip pažiūrėsi. Ko gero, taip – jei tikėjimo neturi. Tas, kurio tikėjimas gyvas, sakytų, kad tai Dievo dovana.

Dievo dovana yra neabejotinai jau vien dėl to, kad Nidos bažnyčia, prieš 125 m. pastatyta smėlyje įspaustų žvejų ir valdininkų, kurių visų tapatybė, nepriklausomai nuo to, kas jis buvo, vokietis, kuršis ar lietuvninkas, buvo liuteroniška, vis dar nėra tuščia.

Bažnyčia nėra tuščia net nepaisant šiurpaus istorinio fakto, kad visi iki vieno šios bažnyčios statytojų ainiai buvo išvaryti, nužudyti ar priversti savo noru pasitraukti iš šio nuostabaus grožio krašto.

Todėl nepaisant šio šiurpaus istorinio fakto, vis tiek yra gera.

„Geru vadinu tai, kas kyla iš geros prigimties, t.y. noro dirbti laukuose, valgyti ir gerti, turėti draugą, apsirengti, pastatyti namą, vesti, auginti gyvulius, mokytis įvairių naudingų menų arba kokio nors gėrio, susijusio su šiuo gyvenimu. Visa tai neegzistuoja be Dievo Apvaizdos, bet yra ir pradeda būti iš Jo ir per Jį“, – atsiveja ypač tinkantys žodžiai iš Augsburgo tikėjimo išpažinimo XVIII str. „Apie laisvąją valią“.

Ramybės vienaip ar kitaip vis dar dėliojantiems grimztančias liuteronų tapatybės šukes.

"Lietuvos evangelikų kelias", 2013 Nr. 9

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą