Follow by Email

2017 m. balandžio 13 d.

Didysis Ketvirtadienis


Šios savaitės ketvirtadienį, vadinamą Didžiuoju, baigiasi Pelenų Trečiadienį prasidėjusi Gavėnia. Ši diena mūsų bažnyčioje Lietuvoje dar vadinama ir Žaliuoju Ketvirtadieniu, gal nuo ne visai tiksliai išversto vokiškojo greinen – apraudoti, bet gali būti ir siejama su Evangelijoje pagal Luką minimu žaliu medžiu ir sausuoliu (Lk 23,31). Žaliuojantysis – tai buvęs sausuolis, kuriam atleistos nuodėmės ir kuris jau atgaivintas Komunijoje Viešpaties Kūnu ir Krauju.

Didysis Ketvirtadienis – Viešpaties Vakarienės diena, taip pat Šventasis Ketvirtadienis, Sandoros Ketvirtadienis, Tyrasis, Sakramento Ketvirtadienis. Dabar, kai liturginė šios didžios dienos spalva yra balta, jis pavadinamas ir Baltuoju Ketvirtadieniu. Daug vardų vienai dienai, kurią minimas ir kunigystės, ir Šventosios Vakarienės, ir Naujosios Sandoros įsteigimas, ir kojų plovimas, ir išdavystė, ir suėmimas. Atsimenamas ir lotyniškasis „mandatum“ iš Evangelijos pagal Joną:

Aš jums duodu naują įsakymą, 
kad jūs vienas kitą mylėtumėte; 
kaip Aš jus mylėjau, 
kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! 
                            (Jn 13,34)

Didįjį Ketvirtadienį dera Gavėnios susilaikymo metu sutaupytus pinigus išdalyti stokojantiesiems.

Didįjį Ketvirtadienį minima mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Paskutinė Vakarienė su apaštalais. Jėzus pakvietė paprastus žmones, kokie buvo apaštalai, tapti Jo akimis, burna, ausimis, širdimi, kojomis ir rankomis. Per juos Jis toliau išlieka savo kaimenės Ganytojas. Kunigystė yra susieta su Dievo malone, kad Paskutinioji Vakarienė būtų pratęsta ir šiandien Šventosios Vakarienės sakramente, kuriuo Kristaus mokiniai stiprintųsi, laukdami Jo ateinant.

***

Didįjį Ketvirtadienį vyskupas visus mūsų bažnyčios dvasininkus sukviečia į Krizmos pamaldas. Tai – sena Bažnyčios tradicija, kai Didžiojo Ketvirtadienio rytą vyskupo parapijoje švenčiamos pamaldos drauge su visais kunigais ir diakonais. Tai – vienybės ženklas. Pamaldose vyskupas šventina katechumenų bei ligonių aliejus ir konsekruoja krizmą (aliejaus ir balzamo mišinį, naudojamą patepimo metu). Visa pašventinama Dievo žodžiu ir malda.

Po pamokslo kunigai atnaujina kunigystės pažadus. Tada vyskupo patepami krizma ir drauge švenčia Eucharistijos sakramentą (pgl. liuteronai.lt).

***

Didžiojo Ketvirtadienio vakarą parapijose švenčiamos pamaldos, vadinamos Paskutinės Vakarienės, Viešpaties Vakarienės, Šventosios Vakarienės pamaldomis. Pasak Liuterio, Sakramento turi eiti tada, kai rodaisi mažiausiai tam tinkąs – visiškas vargšas, ištroškęs ir netikęs – tada labiausiai trokšti gauti ir priimti Dievo malonę. Bet artintis prie Stalo turi su pačiu didžiausiu, koks tik tau įmanomas, tikėjimu Dievo malone ir gailestingumu.

Šį vakarą suklaupę aplink altorių atsimename, kaip Pelenų Trečiadienį mūsų kaktas paženklino pelenų kryžius, o dabar štai per kunigo rankų uždėjimą ypatingai priimame nuodėmių atleidimą, kurį mums pelnė Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Liuteronų bažnyčioje nėra visuotinės tradicijos mazgoti kojas, bet tokia apeiga Jėzaus pavyzdžiu gali būti pasirenkama.


Po Viešpaties Vakarienės pamaldų Didžiojo Ketvirtadienio vakarą tarsi kalamos vinies garsas tyloje pokšteli kunigo užverčiama knyga ir nurengiamas altorius – Kristaus simbolis. Iki Velykų nutyla varpai ir vargonai, pamaldų gale tylioje prietemoje išsiskirstoma į namus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą