Jis nusileido į Galilėjos miestą Kafarnaumą ir kiekvieną šabą mokė žmones. Jie labai stebėjosi Jo mokslu, nes Jo žodis dvelkė galybe.
Kartą sinagogoje buvo netyrojo demono dvasios apsėstas žmogus. Jis pradėjo garsiai šaukti: „Šalin! Ko Tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazarėnai?! Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas Tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Nubloškęs jį į sinagogos vidurį, demonas išėjo, nė kiek jo nesužeidęs. Visi nustėro ir kalbėjosi: „Kas tai per žodis: Jis su valdžia ir galia įsakinėja netyrosioms dvasioms, ir tos pasitraukia?!“ Ir gandas apie Jį plito visose aplinkinėse vietovėse.
Iš sinagogos Jėzus atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo, ir namiškiai prašė jai pagalbos. Atsistojęs prie jos galvūgalio, Jis sudraudė karštligę, ir toji liovėsi. Tuojau atsikėlusi ji galėjo jiems patarnauti.
Saulei leidžiantis, visi, kurie turėjo ligonių, įvairiomis ligomis sergančių, vedė juos prie Jėzaus. O Jis gydė, ant kiekvieno uždėdamas rankas. Iš daugelio išeidavo demonai, šaukdami: „Tu Dievo Sūnus!“ Jis drausdavo juos, kad šito nesakytų; mat jie žinojo Jį esant Mesiją.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą