Pirmo mėnesio dvidešimt ketvirtą dieną, stovėdamas ant didžiosios upės Tigro kranto, pakėliau akis ir pamačiau vyrą, vilkintį drobiniais, susijuosusį Ufazo aukso juosta. Jo kūnas buvo tarsi chrizolitas, veidas švytėjo tarsi žaibas, akys buvo tarsi liepsnojantys deglai, rankos ir kojos spindėjo tarsi nublizgintas žalvaris, o žodžių garsas – tarsi žmonių minios ūžesys.
Tuomet išgirdau jo žodžių garsą ir, išgirdęs jo žodžių garsą, puoliau be sąmonės veidu ant žemės.
Bet tuomet mane palietė ranka, papurtė man rankas ir kelius. „Danieliau, brangusis žmogau, – tarė jis man, – gerai įsidėmėk žodžius, kuriuos sakau! Atsistok, nes aš atsiųstas pas tave.“ Jam tariant šiuos žodžius, drebėdamas atsistojau. Tuomet jis tęsė: „Nebijok, Danieliau, nes nuo pat pirmos dienos, kai apsisprendei suprasti ir nusižeminti prieš savo Dievą, tavo žodžiai buvo išgirsti, ir aš atėjau dėl tavo žodžių. Bet Persijos karalystės didžiūnas dvidešimt vieną dieną buvo man priešingas. Tikėk manimi, man padėti atėjo Mykolas, vienas iš vyriausių didžiūnų. Aš palikau jį ten su Persijos karalystės didžiūnu ir atėjau padėti tau suprasti, kas turi atsitikti tavo tautai dienų pabaigoje.“
Kažkas panašus į žmogų vėl palietė mane ir sustiprino. Jis tarė: „Nebijok, brangusis žmogau, ramybė tau! Būk tvirtas ir drąsus!“ Jam bekalbant, sustiprėjau ir tariau: „Kalbėk, mano viešpatie, nes davei man jėgų.“ Tuomet jis paklausė: „Ar žinai, dėl ko atėjau pas tave? Dabar aš turiu grįžti kovoti prieš Persijos didžiūną. Kai aš nueisiu, ateis Graikijos didžiūnas. Bet turiu pasakyti, kas įrašyta tiesos knygoje. Nė vienas nepadeda man varžytis su šiais didžiūnais, išskyrus jūsų didžiūną Mykolą.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą