Follow by Email

2014 m. birželio 21 d.

Apie vaikų Krikštą dr. Martyno Liuterio Didžiajame Katekizme (1529). 2 dalis


Užbaigsime skaityti Ketvirtąją Katekizmo dalį Apie vaikų Krikštą.

Reikia žinoti, ką Krikštas reiškia ir kodėl Dievas kaip tik tokį išorinį ženklą ir veiksmą paskyrė šiam sakramentui, kuriuo mes ir priimami į krikščioniją.

Taigi:

Veiksmas, arba judesys, yra toks, kad mes visiškai panardinami į vandenį, o paskui vėl ištraukiami. Šiedu veiksmai, panardinimas ir iškėlimas, nurodo į Krikšto galią ir veikimą, kurie yra ne kas kita, kaip senojo Adomo numarinimas, paskui naujo žmogaus prisikėlimas iš numirusių; šiedu veiksmai turi vykti mumyse visą gyvenimą, tad krikščioniškasis gyvenimas yra ne kas kita, kaip kasdienis Krikštas, vieną kartą prasidėjęs ir nuolat besitęsiantis. Mat nepaliaujamai turi būti iššluojama visa, kas kyla iš senojo Adomo, kad išryškėtų tai, kas priklauso naujam [žmogui]. Kas gi tas senasis žmogus? Jis įgimtas mums nuo Adomo: piktas, priešiškas, pavydus, neskaistus, šykštus, tingus, pasipūtęs, net netikintis, apsėstas visų ydų ir iš prigimties neturintis savyje nieko gero. Mums einant į Kristaus karalystę, tų ydų kasdien turi mažėti, kad juo toliau, juo švelnesni, kantresni, romesni mes taptume, vis labiau nugalėtume gobšumą, neapykantą, pavydą ir pasipūtimą.

Toks yra teisingas Krikšto panaudojimas tarp krikščionių, išreiškiamas vandens Krikštu. Jei tai neįvyksta ir jei senajam žmogui atiduodamos vadelės, kad jis tik stiprėja, tai jau reiškia ne pasinaudoti Krikštu, bet veikti prieš Krikštą. Mat gyvenantys ne Kristuje negali nieko kito, kaip tik kasdien darytis vis blogesni, kaip ir priežodyje sakoma, ir tai tiesa: „Vis blogiau ir blogiau; juo toliau, juo pikčiau“. Jei kas prieš metus buvo pasipūtęs ir gobšus, tai šiemet jis dar išdidesnis ir gobšesnis, taigi yda nuo jaunumės auga kartu su juo ir tarpsta. Mažas vaikas neturi ypatingų ydų, bet užaugęs pasidaro nedoras ir neskaistus; suaugęs į vyrą, jau turi tikrų ydų, juo toliau, juo daugiau.

Todėl senojo žmogaus prigimtis nevaržomai veši, jei ji netramdoma ir neslopinama Krikšto galia. Ir priešingai, jei žmonės tampa krikščionimis, ji kasdien menkėja, kol galiausiai visai sunyksta. Tai reiškia iš tikrųjų panirti Krikšte ir kasdien vėl išnirti. Tad išorinis ženklas pastatytas ne tik tam, kad galingai veiktų, bet ir kad šį tą reikštų. Kur tikėjimas su savo vaisiais, ten ne tik simbolis, bet ir veikimas; o kur nėra tikėjimo, ten lieka vien nevaisingas ženklas.

Ir čia tu matai, kad Krikštas tiek savo galia, tiek savo simboline reikšme apima ir trečią sakramentą, pavadintą Atgaila, kuri iš tikro yra ne kas kita, kaip Krikštas. Mat ką gi reiškia Atgaila, jei ne rimtai pulti senąjį žmogų ir įžengti į naują gyvenimą? Todėl jei gyveni Atgailoje, tai esi Krikšte, ne tik reiškiančiame naują gyvenimą, bet ir veikiančiame, keliančiame ir genančiame; juk jame suteikiama malonė, dvasia ir galia senąjį žmogų sutramdyti, kad rastųsi ir stiprėtų naujasis.

Todėl Krikštas visuomet išlieka, ir net jei kas nuo jo atkrenta ir nusideda, tai vis tiek mes galime bet kuomet jį pasiekti, kad vėl įveiktume senąjį žmogų. Tačiau vandeniu mūsų nebereikia aplieti; juk jei ir šimtą kartų būtume vandenin panardinti, tai vis tiek esama tik vieno vienintelio Krikšto; veiksmas ir simbolinė reikšmė tęsiasi ir išlieka. Taigi Atgaila yra ne kas kita, kaip grįžimas ir vėl žengimas į Krikštą: kartojama ir vykdoma tai, kas pirma buvo pradėta, bet paskui užmesta.

(...)

Taigi matyti, koks didingas ir puikus dalykas yra Krikštas; jis išplėšia mus velniui iš nasrų, padaro Dievo nuosavybe, nuslopina ir pašalina nuodėmę, be to, kasdien stiprina nująjį žmogų ir nuolat yra veiksmingas bei pasilieka, kol mes iš šito vargo ateisime į amžinąją karalystę.

Todėl kiekvienas tesirūpina Krikštu kaip savo kasdieniu drabužiu, kuriuo apsitaisęs nuolatos turi vaikščioti, kad visą laiką išliktų tikėjime ir jo vaisiuose, kad pažabotų senąjį žmogų ir augtų naujajame. Mat jei norime būti krikščionys, tai turime atlikti tai, dėl ko esame krikščionys; tad jei kas nuo to atkrinta, tai vėl tesugrįžta. Juk kaip Kristus, malonės sostas, nepasitraukia nuo mūsų ir nedraudžia mums vėl pas jį ateiti, nors mes ir nusidedame, taip išlieka ir visi jo turtai bei visos dovanos. Kaip kartą Krikštu buvo gautas nuodėmių atleidimas, taip jis kasdien išlieka, kol esame gyvi, t.y. kol su savimi senąjį žmogų ant kupros nešiojamės.

Martynas Liuteris. DIDYSIS KATEKIZMAS, 2003

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą