א O kokia vieniša dabar sostinė,
kurioje kadaise knibždėte knibždėjo žmonių!
Kadaise didinga tarp tautų,
Kadaise šalių valdovė,
dabar ji tapo verge!
ב Karčiai ji verkia nakčia,
ašaros vilgo jos skruostus.
Tarp visų jos meilužių nėra
kas ją paguostų.
Visi jos bičiuliai klastingai pasielgė su ja
ir tapo jos priešais.
ג Judo tauta išėjo į tremtį
vargti ir sunkiai vergauti.
Gyvendama išblaškyta tautose,
ji poilsiui vietos neranda.
Visi jos persekiotojai ją nusivijo
kenčiančią.
Keliai į Sioną liūdi,
nes nėra kam eiti į šventes.
Visi jos vartai išgriauti,
jos kunigai dejuoja.
Visos jos mergaitės sielvartauja,
karti jos dalia.
Jos engėjai dabar šeimininkauja,
jos priešai puikiai gyvena,
nes VIEŠPATS užliejo ją skausmu
už jos nusikaltimų daugybę.
Jos mažutėliai išėjo į nelaisvę
engėjų varomi.
Išėjo iš Siono dukters
visa jos didybė.
Jos didžiūnai tarsi elniai,
nerandantys sau ganyklos,
vos galėjo paeiti
persekiotojų priekyje.
Jeruzalė atsimena visus brangumynus,
priklausiusius jai senovėje,
jos skausmo ir klajonių dienomis.
Kai jos žmonės pateko į engėjo rankas,
nesant nė vieno, kas jai pagelbėtų,
engėjai piktdžiūgavo, tyčiodamiesi iš jos kritimo.
Jeruzalė sunkiai nusidėjo,
todėl virto pajuoka.
Visi, kas ja gėrėjosi, ją niekina,
nes pamatė jos gėdą.
Net ji pati vaitoja,
negali į save pažiūrėti.
Jos nešvarumai lipo jai prie sijono,
apie savo ateitį ji nepagalvojo.
Jos kritimas buvo baisus,
ir nebuvo, kas ją paguostų.
„VIEŠPATIE, pažvelk į mano skausmą,
nes priešas puikuojasi!“
Engėjas ištiesė ranką į visa,
kas jai brangu.
Ji net matė į jos Šventyklą
įeinant pagonis,
kuriems tu uždraudei
įeiti į savo bendriją.
Visi jos žmonės dejuoja,
ieškodami duonos.
Jie maino savo brangumynus į valgį
gyvybei palaikyti.
„Pažvelk, VIEŠPATIE, ir pamatyk,
kaip aš suniekinta!“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą