Mano liūdesys nepagydomas,
mano širdis pasiligojusi.
Štai vargšės dukters, mano tautos, šauksmas
„Nejau VIEŠPATIES nėra Sione?
Argi nebėra ten jo karaliaus?
Kodėl jie skaudina mane savo stabais,
savo beverčiais svetimais dievais?
Pjūtis jau praėjo,
vasara pasibaigė,
bet mes tebesame neišgelbėti!“
Dukters, mano tautos, žaizdos sukrėtė mane;
aš baisiai nusiminęs, siaubas apėmė mane.
Ar nėra balzamo Gileade,
ar nėra ten gydytojo?
Kodėl neužgyja dukters, mano tautos, žaizda?
O, kad mano galva būtų vandenys,
mano akys – ašarų šaltinis!
Dieną naktį raudočiau
dėl dukters, mano tautos, užmuštųjų.
„Todėl, taip kalba Galybių VIEŠPATS, –
valysiu juos ir bandysiu;
ką kita man daryti su dukters, mano tautos, nedorumu?
Jų liežuvis – mirtina strėlė,
apgaulios jų lūpos, apgauli ir kalba.
Lūpomis jie kalba su artimu draugiškai,
bet širdyje rengia jam pasalas!
Kaip už tai jų nebausti? – tai VIEŠPATIES žodis. –
Kaip tokiai tautai nekeršyti?“
Dėl kalnų aš imu verkti ir vaitoti,
dėl ganyklų tyruose pradedu raudoti,
nes jie nusiaubti;
niekas į juos nebekelia kojos,
nebegirdėti kaimenių bliovimo.
Ir padangių paukščiai, ir žvėrys pabėgo ir dingo.
„Jeruzalę paversiu griuvėsių krūva,
šakalų landyne,
Judo miestus – baisiu tyrlaukiu,
kur niekas negyvena.“
Kuris yra toks išmintingas, kad visa tai suprastų? Tegu paaiškina tas, kuriam paties VIEŠPATIES lūpos kalbėjo:
„Kodėl nuniokotas kraštas,
išdegintas kaip dykuma,
per kurią niekas nebekeliauja?“
VIEŠPATS sako: „Todėl, kad jie atmetė mano Įstatymą, kurį jiems daviau, neklausė mano balso ir nesielgė pagal jį.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą