Follow by Email

2014 m. rugpjūčio 29 d.

2014 m. rugpjūčio 29 d., penktadienis. Rd 5,1-22


Atmink, VIEŠPATIE, kas mums atsitiko,
pažvelk ir pamatyk mūsų gėdą!
Mūsų paveldas buvo perduotas svetimiems,
mūsų namai – ateiviams.

Mes tapome našlaičiais, esame betėviai,
mūsų motinos tarsi našlės.
Vandenį, kurį geriame, turime pirkti,
už savo malkas turime mokėti.
Ant mūsų sprando – varovų jungas;
jis vargina, neduoda mums pailsėti.
Mes tiesiame ranką Egiptui ir Asirijai,
kad gautume pavalgyti duonos.
Mūsų tėvų, kurie nusidėjo, nebėra,
bet mes turime nešti jų kaltes.
Vergai mus valdo,
nėra kam išvaduoti mus iš jų rankų.
Duonos parsinešame, užsitraukdami pavojų gyvybei
nuo dykumos kalavijo.
Mūsų oda įdegusi kaip krosnis
nuo deginančio bado karščio.
Sione jie išprievartauja moteris,
Judo miestuose – mergaites.
Didžiūnai pakariami jų rankomis,
nėra pagarbos seniūnams.
Jaunuoliai priversti sukti girnas,
berniukai kniumba po malkų našta.
Seniūnai pasitraukė iš miesto vartų,
Jaunuoliai – nuo savo muzikos.
Dingo mūsų širdies džiaugsmas,
gedulu virto mūsų šokiai.
Vainikas nukrito mums nuo galvos;
vargas mums, nes mes nusidėjome!
Mūsų širdys dėl to serga,
mūsų akys nuo šių dalykų aptemo,
Siono kalnas guli nuniokotas,
šakalai ant jo bastosi.
O Tu, VIEŠPATIE, viešpatauji amžinai,
Tavo sostas tveria per visas kartas.
Kodėl mus visiškai užmiršai?
Kodėl mus palikai taip ilgai?
Susigrąžink mus, VIEŠPATIE,
kad galėtume sugrįžti!
Atnaujink mūsų dienas kaip anksčiau!
Nebent Tu būtumei mus visiškai atmetęs,
ant mūsų įpykęs be saiko?!

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą