כ VIEŠPATS išsėmė visą savo pyktį,
išliejo visą degantį įniršį
ir Sione užkūrė ugnį,
ל Niekada netikėjo nei žemės karaliai,
nei kas nors iš pasaulio gyventojų,
kad engėjas ar priešas įsiveržtų
pro Jeruzalės vartus.
מ Tai dėl jos pranašų nuodėmių
ir dėl jos kunigų nusižengimų,
praliejusių joje
teisiųjų kraują.
נ Aklai jie klajojo gatvėmis,
taip susitepę krauju,
kad žmonės negalėjo paliesti
nė jų drabužių.
ס „Eikite šalin! Nešvarieji! – šaukė jiems žmonės. –
Šalin! Šalin! Nelieskite!“
Todėl jie tapo bėgliais ir klajokliais,
nes tautose buvo sakoma: „Čia jie daugiau nebegyvens!“
פ Pats VIEŠPATS juos išblaškė
ir į juos daugiau neatsižvelgs.
Jie nerodė pagarbos kunigams
nei malonės seniūnams.
ע Akis pražiūrėjome,
vis laukdami pagalbos, bet veltui.
Laukte laukėmė tautos,
kuri negalėjo mūsų išgelbėti.
צ Mūsų žingsniai buvo sekami,
nebegalėjome net savo gatvėmis vaikščioti.
Artinosi mūsų galas.
Mūsų dienos buvo suskaitytos,
tikrai mums buvo atėjęs galas.
ק Mus persekiojantieji buvo greitesni
už padangių erelius.
Jie vijosi mus per kalnus,
dykumoje mūsų tykojo.
ר Mūsų gyvasties alsavimas, VIEŠPATIES pateptasis,
buvo pagautas jų spąstais,
o mes apie jį sakėme:
„Jo paunksmėje gyvensime tarp tautų.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą