apsvarstyk praeities amžių metus;
klausk savo tėvo, jis tau paaiškins,
savo senolių, jie tau pasakys.
Kai Aukščiausiasis skyrė tautoms jų paveldą,
kai dalijo Adomo palikuonis,
Jis nustatė tautų ribas
pagal Dievo sūnų skaičių,
bet VIEŠPATIES dalis yra Jo tauta,
Jokūbas yra Jo paveldas.
Jis rado jį dykumoje
tyruose vaitojančios dykumos.
Priglobė jį, rūpinosi,
saugojo kaip savo akies vyzdį.
Kaip erelis drąsina savo jauniklius,
plazdendamas virš lizdo,
taip Jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį,
nešė pirmyn ant savo sparnų.
Vienas VIEŠPATS jį tevedė,
nebuvo su juo jokio svetimo dievo.
Jis atvedė jį ant krašto aukštumų
ir maitino laukų derliumi,
duodamas čiulpti medaus iš uolų
ir alyvmedžių aliejaus iš akmenuotos žemės,
varškės iš bandų, pieno iš kaimenių
su taukais ėriukų ir avinų,
Bašano jaučių ir ožių,
drauge su geriausiais kviečiais;
putojantis vynuogių kraujas buvo tavo gėrimas.
Ješurūnas nutuko ir spardėsi.
Nutukai, tapai apkūnus ir išpurtęs!
Jis paliko Dievą, kuris jį padarė,
ir tyčiojosi iš savo išganančios Uolos.
Jie pykdė Jį svetimais dievais,
erzino bjauriais dalykais.
Jie atnašavo auką demonams, kurie nėra Dievas,
dievams, kurių niekada nebuvo pažinoję,
naujiems, neseniai atėjusiems,
kurių jūsų protėviai niekada nebuvo bijoję.
Nepaisei Uolos, kuri tave pradėjo,
užmiršai Dievą, kuris tave pagimdė.
VIEŠPATS tai matė ir buvo įpykdytas,
Jis atmetė savo sūnus ir dukteris.
Jis tarė:
„Paslėpsiu nuo jų savo veidą,
žiūrėsiu, koks bus jų galas,
nes tai nedora karta, neištikimi vaikai.“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą